Ką gali vaikų literatūra nerimo laikais?
Kuo užimti vaikus, kai su draugais susitikti negalima, teatro ir kino salės uždarytos, o žaislai pabodę? Net ir neramiausiais laikais vaikus gelbėjo knygos. Istorijos ir pasakojimai iš jų, perduodami artimųjų lūpomis, padėdavo atitrūkti nuo aplink jaučiamo nerimo.
Į virtualų pasaulį persikelia beveik visos ugdymo ir laisvalaikio veiklos. Tradicinis, kasmetinis literatūros festivalis vaikams ir jaunimui „Vaikų knygų sala“ – taip pat.
Vaikai ir jų tėvai kviečiami į susitikimus su garsiausiais knygų rašytojais ir iliustruotojais, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, pamatyti specialius filmukus ir reportažus apie knygų kūrėjų nuotykius bei naudotis vakaro skaitinių lentyna. Festivalio rengėjai tikisi, kad šitaip vaikams pavyks bent kiek atitrūkti nuo galvą ūžiančios pandemijos reikalų ir pasinerti į stebuklingą knygų pasaulį.
Knygų vaikams autorius ir leidėjas, režisierius Vytautas V. Landsbergis sako, kad neramumų laikais knygos vaikams gali atlikti labai svarbų darbą ir turi dvejopą paskirtį.
„Siaubo, baisios pasakos visuomet buvo kuriamos, sekamos vaikams kaip tam tikras psichologinis pasiruošimas, suvokimas, kad pasaulis nėra vien tik labai geras, o gyvenimas kartais netgi labai sudėtingas žaidimas, kuriame pavyks susitvarkyti, jei neišsigąsi ir tinkamai pasiruoši. Kitas dalykas – pasakomis galima sukurti iliuzinį, geresnį, gražesnį pasaulį. Abi pasakų sekimo rūšys, net ir tos sutirštintos, baugios pasakos ir šviesiosios fantastinės apie geresnius pasaulius yra būtinos ir reikalingos“, – sako kūrėjas.
Rašytojas ir iliustruotojas Kęstutis Kasparavičius įsitikinęs, kad pasakų skaitymas su vaikais kuria saugumo jausmą, padeda atsiverti, galbūt užduoti klausimus, kurių šiaip klausti vaikai nedrįstų.
„Vaikams knygos visuomet buvo svarbios. Ne tik dėl istorijų ar knygos iliustracijų, bet ir dėl skaitymo, kuris tampa tėvų ir vaikų bendravimo priemone. Ypač kai kalbame apie 6 -10 metų vaikus. Skaitymas kartu yra ne mažiau svarbus negu pati knyga. Šitaip formuojame artimesnį, atviresnį ir nuoširdesnį bendravimo ryšį su vaikais“, – įsitikinęs vienas žymiausių Lietuvos knygų vaikams kūrėjų.
Tos pačios nuomonės laikosi ir knygų vaikams autorė, šiuo metu JAV gyvenanti Evelina Daciūtė: „Kai vaikui skaito suaugęs žmogus, jiedu sėdi šalia, vienas prie kito. Nėra kitų reikalų, pasaulis tarsi liaujasi sukęsis. Lieka tik jie – didelis žmogus, mažas žmogus ir knyga. Toks šimtaprocentinis buvimas vienas su kitu yra labai gera terapija. Ne tik vaikui“.
Pasak rašytojos, svarbi pasakų žinia yra tai, kad blogis – nugalimas, kad stipriausias yra nebūtinai tas, kuris toks atrodo. „Kaip yra sakęs G. K. Chestertonas, pasakos ne tik pasakoja, kad drakonai egzistuoja, jos taip pat pasakoja, kad drakonus galima įveikti. Tam reikia drąsos, atkaklumo, išminties, geros širdies. Vidinio karžygio, kurį galime užauginti savyje ir kuris padės sunkiose, tamsiose situacijose“, – neabejoja Evelina Daciūtė.
Kokią žinią kūrėjai transliuoja vaikams, rašydami per pasaulinę pandemiją, kurią ir patys išgyvena pirmą kartą? Vytauto V. Landsbergio nuomone, dabar pats tinkamiausias laikas eksperimentuoti – tėvams ir rašytojams. „Niekas negali nuspėti modelio, kuriuo reiktų vadovautis. Jį sprendžiame tik bendraudami su vaikais. Man, pavyzdžiui, iššūkis kalbėtis, drauge su vaikais kurti „Zoom“ platformoje, patirti betarpiškumą per stiklo sieną.
Dabartiniai iššūkiai yra skirti visiems, tai puiki aplinkybė eksperimentuoti ir atnaujinti pasakos, pasakojimo žanrą. Mes galime būti atviresni, pasakoti nenugludintus dalykus, priartinti vaikus prie suaugusiųjų pasaulio suvokimo. Juk niekas nežino, kaip bus toliau. Kalbu ne tik apie virusą, bet ir apie kitų stichinių nelaimių galimybes. Reikia mokytis pasakoti apie tai, o ir apie tai, kaip nepamesti nuovokos, turėti psichologinės savitvardos. Šia prasme tikrai bus ką veikti“, – sako rašytojas.
Svarbu ir tai, kokias knygas parenkame savo vaikams, tarp tokios daugybės sunku nepasiklysti. Juk norisi, kad knyga būtų ne lėkšta, kad turėtų stiprią istoriją ir akį traukiančias iliustracijas. Kęstutis Kasparavičius įsitikinęs, kad meilė knygoms prasideda nuo paveikslėlių, juk juos pirmiausia nagrinėjame knygose, kol dar nemokame skaityti.
„Garsi čekė iliustruotoja Kveta Pacovska yra sakiusi, kad knyga vaikams dažnai gali tapti pirmąja aplankyta meno galerija. Būna, tėvai kai kurių knygų nepriima, ypač, jei jos itin modernaus, konceptualaus stiliaus. Kai kurios knygos laimi festivaliuose, yra puikiai įvertinamos kritikų, tačiau jas nebūtinai gerai pirks. Knygas perka ne vaikai, o tėvai – jiems tokios knygos dažnai būna per daug keistos, nesuprantamos. Man galvoje iškyla prisiminimas iš vieno modernaus meno muziejaus, kuriame, stebėdami meno kūrinius, vieni suaugusieji žavisi, kiti kraipo galvas ir bodisi. Tačiau aš niekada nesu matęs, kad vaikams tokiame muziejuje kiltų nusistebėjimų ar pasibaisėjimų – jiems ten daugiau mažiau viskas yra aišku“, – pasakoja iliustruotojas ir rašytojas.
Evelina Daciūtė tiki, kad skaitantis ar knygos besiklausantis vaikas pirmiausia turi justi, kad pasakojama apie jo pasaulį: „Ne iš viršaus, o iš jo aukščio. Į jį nežiūrima iš aukšto, jis yra matomas, girdimas, iš to, kas jam svarbu, kas jam sunku nesijuokiama, jis nemenkinamas. Ar tai sunku pasiekti? Jei tau vaikas svarbus – ne. Kiekviena knyga yra rašytojo dialogas su skaitytoju. Jie nesusitinka laike ar erdvėje, bet jų susitikimas įvyksta – tarp knygos puslapių ar kažkokioje sunkiai nupasakojamoje terpėje, kurioje atsirandi, kai rašai arba kai skaitai.
Dar vaikai mėgsta gerai pasijuokti. Nesiūlau pataikauti ir juokauti, nes to reikia. Svarbu to nepamiršti – vaikai mėgsta juoktis, krizenti, kvatotis. Suaugusieji rizikuoja tapti per daug rimti. Ir nuobodūs“.
Savo išmintimi, pasakomis ir iliustracijomis rašytojai dalinsis su visais, prisijungusiais prie virtualios „Vaikų knygų salos“ platformos www.vaikuknygusala.lt gruodžio 5-13 dienomis.
