„Kaip atrodai, ką žmonės pagalvos, nebūk balta varna!“ – dažnai protina mamos savo dukras. Ir tada, kai jos vaikystėje apsimauna skirtingas kojines, ir tada, kai suaugusios nutaria gyvenimą dėlioti kitaip nei dauguma.
Šie pamokymai nėra laužti iš piršto – „kitokie“ nėra mėgstami. Nutolę nuo statistinio vidurkio žmonės (gražesni, talentingesni, protingesni) susiduria su pavydu, kenkimu, o nepaisantys įprastų elgesio normų – ignoruojami, pašiepiami. Normalioje visuomenėje normalūs žmonės gyvena daugmaž panašiai, laikydamiesi nusistovėjusios tvarkos ir taisyklų. Tačiau jeigu jaučiamės esančios kitokios nei daugelis, neskubėkime keistis ir prisitaikyti! Būti kitokioms reiškia ne tik daugiau dėmesio, pavydo, bet ir daugiau galimybių. Tereikia mokėti jomis pasinaudoti.
Prisitaikyti ar išsiskirti?
Prisitaikymas, arba konformizmas, yra žmogiška savybė. Net nesusimąstydamos galime greitai įvertinti aplinkybes ir atsižvelgdamos į jas keisti savo elgesį: vienaip elgiamės triukšmingame vakarėlyje, kitaip – iškilmingame minėjime. Dėl žmonių prisitaikymo visuomenėje palaikoma tvarka, paisoma tam tikrų bendravimo, rengimosi taisyklių – įmanomas visiems priimtinas sambūvis.
Priešistoriniais laikais išsiskirti iš kitų buvo ne nemandagu, bet mirtinai pavojinga, nes išgyvenimas priklausė nuo išmokto tinkamo elgesio, perduodamo iš kartos į kartą: gebėjimo pasislėpti nuo plėšrūnų, išvengti susidūrimo su priešiška gentimi, pasiruošti maisto atsargų...
Šiandien prisitaikymas prie tam tikros grupės reiškia galimybę pasiekti sėkmę. Protokolo, etiketo normos padeda skirti „savus“ nuo „nesavų“. Mes susitinkame, žiūrime į akis, spaudžiame rankas ar pakštelime į skruostus – suprantame, kad esame savoje draugijoje, jaučiamės saugios. Ir senovėje, ir dabar tie, kurie nesugeba elgtis pagal visuotinai priimtas normas, atsiduria už grupės ribų.
Būdamos per daug panašios į kitus, jaučiamės prarandančios individualumą.
Tačiau žmonės nori ne tik priklausyti kuriai nors grupei, bet ir būti išskirtiniai. Būdamos per daug panašios į kitus, jaučiamės prarandančios individualumą. Štai kodėl didžiausias košmaras yra sutikti vakarėlyje moterį su tokia pačia suknele – pernelyg panašioms pajuntame priešiškumą. Gražiausios sau atrodome tada, kai žinome, kad skiriamės iš kitų. Tai geriausiai iliustruoja mados industrija: ji padeda paryškinti individualumą ir drauge vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Kiek išsiskirdamos iš kitų, bet nelaužydamos atitinkamų nerašytų taisyklių paprastai laimime geresnę poziciją darbe, aplinkinių dėmesį. Tačiau kartais reikalingi radikalūs pokyčiai ir jie tampa naujomis taisyklėmis. Maža juoda suknelė, mini sijonas nebūtų buvę įsivaizduojami XVIII–XIX a., tačiau XX a. Coco Chanel ir Mary Quant pajuto, kad visuomenė keičiasi, drąsiai sulaužė taisykles ir ne tik įėjo į mados istoriją, bet ir gerokai papildė savo sąskaitas.
Vadinasi, prisitaikymas nėra visada naudingas? Saujelė maištautojų ne tik geba pritraukti dėmesį, bet ir mesdama iššūkį įprastai tvarkai ir laužydama kai kurias taisykles ima kurti inovacijas ir daryti atradimus. Ten, kur nėra baltų varnų, progresas negalimas.
Kas tie ramybės drumstėjai?
Baltų varnų mūsų visuomenėje ne tiek jau mažai. Dar praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje garsus lenkų kilmės psichologas, socialinės psichologijos pradininkas JAV Solomonas Aschas atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kaip daugumos elgesys lemia atskiro žmogaus pasirinkimą. Mokslininkas parengė seriją užduočių, kurių kiekvieną sudarė po dvi korteles. Vienoje būdavo nubrėžta viena linija, kitoje – trys skirtingo ilgio ir storio linijos. Tyrimo dalyviai turėjo pasakyti, kuri iš trijų linijų yra tokia pati, kaip pavaizduota pirmoje kortelėje. Visos užduotys buvo parengtos taip, kad atsakymai buvo akivaizdūs. Tačiau grupėje būdavo tik vienas tikras eksperimento dalyvis – kiti būdavo tyrimo vykdytojai, instruktuoti tam tikru metu pasirinkti akivaizdžiai klaidingą atsakymą. Žinoma, tikrasis eksperimento dalyvis to nežinodavo. Rezultatai buvo pribloškiantys: maždaug trys ketvirtadaliai tiriamųjų bent vieną kartą pasirinkdavo klaidingai – kaip netikri tyrimo dalyviai, nors puikiai žinodavo, kad pasirenkamas linijos ilgis nesutampa su nubrėžtos pirmoje kortelėje.
Vėliau savo akivaizdžiai neteisingą sprendimą jie aiškino tuo, kad žinojo, jog žymi klaidingą variantą, tačiau nenorėjo būti kitokie. Taigi, dauguma sąmoningai prisitaikė prie akivaizdžios netiesos.
Tai labai iškalbingas pavyzdys, kaip lengvai ir greitai prisitaikoma prie kitų. Vis dėlto apie ketvirtadalis žmonių yra atsparūs aplinkos spaudimui. Jau stebint vaikus galima matyti, kad kai kurie atlikdami užduotis išsiskiria iš kitų ir sprendžia savarankiškai. Šis gebėjimas būdingas tik žmonėms. Pavyzdžiui, šimpanzės ir orangutangai, jei ką nors išmoksta, savo įpročio nekeičia, nesvarbu, kad kitos jų aplinkos beždžionės elgiasi kitaip.
Galbūt tai iš dalies ir gali paaiškinti, kodėl yra daugybė kultūrų su rašytomis ir nerašytomis taisyklėmis, o keičiantis aplinkos sąlygoms keičiasi ir tos taisyklės.
Prožektoriaus efektas
Grįžkime prie aprašyto eksperimento. Net žinodami, kuris sprendimas teisingas, žmonės vis tiek pasiduoda daugumos diktatui. Gyvenime neretai susiduriame su situacijomis, kurios mus sujaudina, tačiau įsiterpti taip ir nedrįstame. Ne kartą matytas vaizdas: ant žemės guli žmogus – galbūt girtas, galbūt prastai pasijutęs, pro šalį skuba praeiviai, apsimesdami, kad nieko nemato, arba jau iš tolo savo maršrutą pakoreguoja taip, kad nelaimėlį apeitų nemažu lankstu. Pagaliau kas nors palinksta pasiteirauti, kas atsitiko, ir praeiviams atslūgsta įtampa – kitas padarė tai, ką turėjo padaryti jis.
Baimė, kad į tave žiūrės, vertins tavo išvaizdą ir elgesį, galbūt iš to juoksis, verčia likti nuošalyje.
Tokiomis ar panašiomis aplinkybėmis žmonės lieka nuošaly ne todėl, kad yra nejautrūs, kvaili ar bailūs. Jie tiesiog nenori atsidurti dėmesio centre! Baimė, kad į tave žiūrės, vertins tavo išvaizdą ir elgesį, galbūt iš to juoksis, verčia likti nuošalyje. Tai vadinamasis prožektoriaus efektas. Jis pasireiškia ir gerokai paprastesnėse situacijose nei minėtas atvejis. Pavyzdžiui, žmonės, pirmi atėję į kokį nors susirinkimą, dažniausiai tuščioje salėje sėdasi į trečią eilę – gana arti, kad viską girdėtų, bet toliau nuo dėmesio centro. Kai ateina laikas užduoti pranešėjui klausimų, daugelis susigūžia ir diskusija įgauna pagreitį tik tais atvejais, jei salėje sėdi kokia nors balta varna, išdrįstanti pirma paklausti.
Ir šiais atvejais galima įsitikinti, kad dauguma žmonių jaučia baimę išsiskirti ir yra visiški konformistai. Prisitaikymas prie aplinkinių labai būdingas paaugliams: šiuo amžiaus periodu jie mokosi pritapti prie savo grupės, nes gyventi, išsikovoti savo vietą jiems reikės tarp bendraamžių. Būtent todėl apie psichologijos mokslą nieko neišmanantys, bet gyvenimiška patirtimi besiremiantys mūsų protėviai nuo seniausių laikų stengdavosi vaikus apsaugoti nuo blogų draugų įtakos. „Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi“, – bylojo senolių išmintis. Ir ne veltui. Juk konformizmas ir prisitaikymas gali turėti labai baisių pasekmių: nusikaltimai įvykdomi lengviau, kai veikia grupė, kolektyvinis žiaurumas lengviau pateisinamas tiek sau pačiam, tiek kitiems – visi taip elgėsi, vadinasi, ir mano atsakomybė mažesnė.
Apibendrinant galima teigti, kad išsiskirti iš kitų gali būti ir naudinga, ir rizikinga – viskas priklauso nuo aplinkybių. Baltas varnas pirmiausia pamato plėšrūnai, o pernelyg aukštai iškeltos galvos nukertamos, tačiau laimi tie, kurie pirmi pastebi pasikeitusias aplinkybes ir sugeba jomis pasinaudoti sulaužydami senas taisykles ir sukurdami naujas.