Kai norisi suvalgyti kažko TOKIO
Žmogus turi daugybę poreikių, kurie bėgant šimtmečiams tik auga. Paradoksalu, tačiau netgi gebėdami savo išaugusius poreikius tenkinti, dažnai nesijaučiame gerai. Šis dėsnis galioja visais atvejais – kai kalbame apie bet kokius žmogaus poreikius. Šįkart pabandykime pažvelgti į vieną iš bazinių poreikių – maistą.
Ko trūksta?
Būdami aprūpinti gausybe produktų, kurie pasiekiami bet kuriuo metų laiku per 10 minučių, vis tiek nesijaučiame ramūs ir sotūs. Dažnas žmogus patiria „kažko“ norą – „ak, kaip norėčiau šokolado/sūrio/traškučių/lašinių/pyrago“. Paprastai į „kažkokio“ maisto troškimą nekreipiamas didelis dėmesys, jam dažniausiai be klausimų paklūstama arba stengiamasi slopinti, kartais jis susiejamas su psichologiniais dalykais. Deja, nė viena iš šių pozicijų nėra teisinga. „Amžinas“ alkis nėra atsitiktinis, tai – kūno signalas.
Gebėjimas jausti skonį reikalingas tam, kad atskirtume gerą, naudingą, reikalingą maistą nuo menkaverčio. Visgi prekybos centre tokio maisto, kokį gali duoti tik gamta, niekaip nerasime. Štai kodėl gi visa ko pertekę vakariečiai dažniausiai nori dar „kažko“, ko negali įvardyti...
Kodėl trūksta?
Maisto vertė skaičiuojama ne vien kalorijomis. Netgi ant kiekvieno produkto pakuotės pažymėtų baltymų, riebalų ir angliavandenių mūsų organizmui negana. Žmogaus kūnas nėra degalais varomas automobilis, jo gyvybingumui reikalingos ir subtilesnės maistinės medžiagos – mikrokomponentai, kurie sudaro mažiausią maisto dalį. Tai įvairūs elementai (kalcis, magnis, geležis ir t.t.), vitaminai, fitochemikalai (tanidai, dažai, raugai) ir dar šimtai kitų. Nežinome ne tik jų pavadinimų, bet ir reikšmės. Būtent jų dažniausiai ir nori mūsų kūnas, o mes, nežinodami kaip juos įvardinti, sakome „kažko“.
Suvokti mūsų mitybos skurdumą, amžino „alkio“ priežastį, labai paprasta pažvelgus į žmogbeždžionių „valgiaraščius“. Juose yra šimtai rūšių augalinės kilmės maisto, o gyvūninės kilmės maistas užima mažiau nei dvidešimtąją dalį „valgiaraščio“ ir taip pat yra nepaprastai įvairus. Žmonija nesiskundžia makrokomponentų (baltymų, angliavandenių, baltymų) stygiumi, tačiau kai prabylama apie mikrokomponentus – situaciją galima vadinti badmečiu.
Kai mūsų kūnui ko nors trūksta, jis tai praneša tiek „kažko“ norais, tiek nemaloniais simptomais ar net ligomis. Įsivaizduokime, kad jūsų kūnui trūksta vitamino X. Jūs nė nežinote, kad toks vitaminas egzistuoja, taip pat nežinote, kur jo rasti, bet kūnas sako „noriu“. Tikitės, kad tą norą pavyks numalšinti sočiai pusryčiaujant, pietaujant ar vakarieniaujant, tačiau pavalgius jis niekur nedingsta, todėl griebiatės greitų užkandžių.
Tikimybė, kad jūsų pasirinktame maiste bus vitamino X – nedidelė, nes daugeliu atvejų rinksitės įprastą maistą, kuriame reikiamo elemento nėra arba esti nepakankamai. Tokių X, kurie mums yra reikalingi, tačiau apie kuriuos nė nenutuokiame, yra daug ir jų, deja, nėra bulviniuose blynuose, kepsniuose, traškučiuose ar šokolade. Ką daryti?
Nutukę, bet alkani
Mikrokomponentų badas natūraliai gali būti numalšintas tik tada, kai mūsų valgiaraštyje bus įvairaus ir natūralaus maisto. Šios sąlygos sunkiai įgyvendinamos dėl žmonių mitybos įpročių ir pramoninės maisto gamybos viešpatavimo. Prekybos centruose visais metų laikais pasiekiami pomidorai ne veltui dažnai vadinami „beskoniais“, „plastmasiniais“. Šie gražuoliai, nė neturėję sąlyčio su tikra žeme, turi tik tų elementų, kuriuos gavo iš trąšų, ir jie niekada neprilygs dirvožemy augusiems pomidorams, turintiems savy tai, ką turi žemė – visą elementų virtinę.
Natūralūs produktai skiriasi ne tik skoniu, bet ir savo sudėtimi – tik juos valgantis žmogus gali pasijausti iš tiesų sotus. Intensyviai, greitai, nenatūralioje aplinkoje auginti produktai yra menkaverčiai – jie patys nėra gavę visko, kas būtina tam, kad jie būtų sveiki. Pramoniniu būdu auginami augalai ir gyvūnai pasižymi dideliu sergamumu, gležnumu – jų gyvybė palaikoma įvairiomis dirbtinėmis priemonėmis (trąšomis, vaistais ir t. t.). Kuo daugiau valgome nenatūralaus maisto (kuris įtinka mūsų liežuviui, nes yra riebus ir/ar saldus), tuo daugiau gauname kalorijų. Tačiau negauname mikroelementų ir todėl badaujame. Taigi mūsų laikų paradoksas yra tas, kad esame ir nutukę, ir alkani.
Tik 20 procentų žmonių pakanka mikroelementų. Kita dalis kenčia nuo ko nors trūkumo ar pertekliaus. Elementų pusiausvyra veikia mūsų sveikatą ir savijautą. Kiekviena medžiaga turi tik jai būdingą funkciją. Vieni elementai yra būtini nerviniams impulsams, kiti yra statybinės kūno medžiagos. Jie visi dalyvauja daugybėje biocheminių reakcijų, visi yra svarbūs. Mes gerai žinome, kokią reikšmę turi geležis, jodas, kalcis, kalis, tačiau ne mažiau reikšmingi ir „nepopuliarieji“ mikroelementai – manganas, selenas, chromas, kobaltas, varis ir kiti.
„Badmečio“ negalavimai
Suvokiantys turiningos mitybos svarbą sveikatai ir savijautai žmonės elgiasi įvairiai: vieni kiek įmanoma rūpinasi maisto natūralumu ir įvairove, kiti griebiasi maisto papildų. Deja, kartais nei vienas, nei kitas būdas nepadeda įveikti „kažko“ troškimo arba sveikatos sutrikimų ir nusivylę žmonės numoja ranka į savo pastangas, pasiduoda. Tačiau tai yra klaida! Pavyzdžiui, dažnai sergantys vaikai 80–90 proc. atvejų kenčia dėl cinko trūkumo. Sergantiesiems osteoporoze gali trūkti silicio, vario, mangano, ne tik kalcio. Paprastai ilgą laiką ir dažnai sergantys net neįtaria, kad jų bėdos priežastis – mikroelementų pusiausvyros sutrikimas.
Sutrikimai ir elementai
* Jeigu kamuoja lėtinis nuovargis, galbūt organizme yra per daug kadmio, švino ar kitų sunkiųjų metalų ir per mažai magnio, mangano, kalio, geležies, cinko, kobalto.
* Jeigu lūžinėja nagai, greičiausiai trūksta silicio ir seleno.
* Jeigu cukrinis diabetas „nepaklūsta“ insulino dozėms, organizme yra netinkamas mangano, cinko, chromo ir magnio santykis.
* Jeigu anksti pradėjote žilti, gali trūkti mangano ar vario.
* Jeigu nuolat svyruoja nuotaika ir aplinkiniams tampate našta, pasitikrinkite, ar jūsų organizme nesusikaupė per daug vario ar alavo, o gal sumažėjo ličio, kalio, mangano, magnio, cinko, kobalto.
* Disbakteriozę dažnai sukelia geležies, kobalto, cinko, magnio, seleno, mangano ir chromo perteklius.
* Susilpnėjusį imunitetą gali lemti netinkami kadmio, alavo, magnio, cinko, geležies ar vario kiekiai.
* Plaukų silpnumą sukelia ne tik vitamino A ir E trūkumas, bet ir cinko, kobalto, kalio, seleno, silicio, magnio, kalcio, vario, mangano, sieros pusiausvyros sutrikimai.
Taip pat skaitykite:
Maisto technologė Ona Jurkšienė siūlo maitintis pagal sezoną
Požiūris į maistą pagal amerikiečių rašytoją M. Pollaną