Tarpukario žvaigždė Olga DUBENECKIENĖ-KALPOKIENĖ (1885–1967) pavardžių bei pseudonimų turėjo tiek daug, kiek ir meninių talentų: balerina, šokėja, choreografė, scenografė, kostiumų dailininkė, tapytoja. Aistringa moteris ir kūrėja iš Sankt Peterburgo lyg viesulas įsiveržė į ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos provincialų meninį ir visuomeninį gyvenimą. Sulaužiusi visus „teisingos poniutės“ stereotipus ir tabu, ji atvėrė moterims vartus į vyrijos užvaldytą bohemą.
Olga Dubeneckienė-Kalpokienė plačiau žinoma kaip lietuviško baleto pradininkė, 1921-aisiais Kaune atidariusi pirmąją profesionalią baleto mokyklą. Kaip dailininkė, buvo nustumta į „moteriškąją“ šios meno srities kertelę, paslėpta dviejų jos gyvenimo vyrų, iškilių menininkų – genialaus architekto Vladimiro Dubeneckio (1888–1932) ir talentingo tapytojo Petro Kalpoko (1880–1945) – šešėlyje.
Šių menininkų biografijose ilgus dešimtmečius Olga buvo ignoruojama dėl emancipuotos drąsos ir atviro meilės romano, kai dar būdama Dubeneckienė beveik dešimtmetį kompanjonu rinkosi Petrą Kalpoką, su juo ne kartą smagiai leido laiką keliaudama po Italiją.
Šiuos santykius smerkė vaikystėje italų jėzuitų ugdytas menininko sūnus Rimtas iš nutrūkusios pirmosios santuokos su vengrų poete Elisabeth Schwarz. Greičiausiai jo paveikti menotyrininkai abiejų kūrėjų biografijose neminėjo lemtingosios moters Olgos.
Paslaptys ir melagystės
Aplink save Olga sukūrė daug paslapčių: apie gyvenimą iki revoliucijos, kaip ir asmeninį, niekada neatviravo nei draugėms, nei juo labiau spaudai. „Savo praeitį noriu užmiršti, o ne prisiminti“, – kartą yra pasakiusi.
Bėgdama iš gimtojo Peterburgo,
.