Nedaug avalynės prekių ženklų gali papasakoti tokią per pusę šimtmečio skaičiuojančią sėkmės istoriją kaip „Dr. Martens“. Auliniai nuėjo ilgą kelią, tapdami jaunimo, alternatyvios muzikos ir maišto sinonimu. Kokia šių batų, patekusių į britų kultūros ir mados istorijos puslapius, paslaptis?
Tikriausiai kiekvienas, kuriam bent kartą gyvenime teko avėti „Dr. Martens“, patvirtins: šie batai ne lepšiams. Jie turi charakterį, tad pirmąsyk apsiavus verčiau nekeliauti į tolimus žygius ar ilgus pasimatymus ir pasirūpinti storesnėmis kojinėmis (ir pleistrais).
Jei užteks kantrybės batus pranešioti, jie atsilygins prisitaikydami prie pėdos formos, ir spyruokliuojančių žingsnių skaičiuoti nebeteks – ne veltui aulinius taip vertino ilgą laiką ant kojų leidusi septintojo dešimtmečio Anglijos darbininkų klasė.
Pirmosiomis „Dr. Martens“ klientėmis Britanijoje tapo pagyvenusios moterys. Batai buvo tvirti ir patogūs, todėl puikiai tiko avėti dirbant sodo darbus ir apeinant rožynus.
Bet iki to dar buvo Vokietija, Antrasis pasaulinis karas ir sumanus gydytojas, jaunystėje krimtęs batsiuvio duonos.
Oro pagalvės revoliucija
1945-aisiais patyręs kojos traumą, Vokietijos kariuomenės gydytojas Klausas Maertensas susidūrė su bėda: įprasti kareiviški batai buvo nepatogūs, kietais odiniais padais, žeidė skaudamą koją, todėl nutarė juos patobulinti.