Kaip savo šedevrus kūrė rašytojai
Šurmuliuojant knygų mugei, reikėtų susimąstyti ne tik apie knygas, bet ir kaip jos gimsta. Pasirodo, garsiausi pasaulio rašytojai turėjo ir tebeturi neįtikėtinų įpročių, kurie padeda sukurti žymiausius literatūros kūrinius. Kaip sakoma, mūza, kuri aplanko rašytojus, įnoringa.
Haruki Murakami. Rašytojas keliasi 4 val. ryto ir rašo ištisas šešias valandas. Tik iš širdies padirbėjęs, leidžia sau atsipalaiduoti: pabėgioja, paplaukioja, skaito, klausosi muzikos. H. Murakami yra įsitikinęs, kad griežtas režimas padeda pasinerti į transą, kuris kūrėjui tiesiog būtinas. Tačiau, kad išlaikytų šį režimą jis priverstas atsisakyti bendravimo su bičiuliais, tačiau turi pasiteisinimą: „Skaitytojams nė motais mano režimas, jiems terūpi, kad dar viena pasirodžiusi knyga būti įdomesnė už praėjusiąją.“
Gustavas Floberas. Ar žinote, kad jis savo garsųjį romaną „Ponia Bovari“ rašė penkerius metus? Darbas vyko lėtai, varginančiai, kartais net kankinančiai. Rašytojas ne kartą skundėsi: „Ponia Bovari einasi tarsi per akmenis. Per savaitę vos po porą lapų. Tikrai yra dėl ko nusiminti.“ Rašytojas atsibusdavo apie 10 val. ryto, neišlipdamas iš lovos skaitydavo laiškus, laikraščius, rūkė, kalbėjosi su mama... Tada ilgai prausdavosi, pusryčiaudavo ir pietaudavo, o tada traukdavo pasivaikščioti. Rašyti prisėsdavo tik vakare po sočios vakarienės.
Ernestas Hemingvėjus. Rašytojas visą gyvenimą keldavosi auštant. Net kai iki vėlumos linksmindavosi, iš lovos kildavo ne vėliau nei šeštą ryto. Ant lentynos rašytojas turėjo spausdinimo mašinėlę ir medinę lentą su mašinraščio lapais. Prirašęs pieštuku visus lapus, Hemingvėjus nuimdavo lentą ir iš naujo perspausdindavo visus lapus. Kiekvieną dieną jis suskaičiuodavo parašytus žodžius ir sudarydavo grafiką.
Markas Tvenas. „Tomo Sojerio nuotykius“ rašytojas rašė ūkyje, kuriame buvo specialiai pastatyta atskira pavėsinė, kuri buvo tarsi M. Tveno kabinetas. Niekam nebuvo galima artintis prie kabineto, o jei jo prireikdavo namiškiams, šie papūsdavo ragą. Vakarais jis skaitė artimiesiems tai, ką parašė.
Levas Tolstojus. Garsusis prieštaringas rašytojas irgi turėjo savo įpročių, kurie gali pasirodyti keisti. Dirbdamas jis būdavo visiškas paniurėlis, lovoje drybsodavo iki 9 val. ryto. Kai kada jo kabinete tyliai kaip pelė sėdėdavo jo žmona Sofija, jei reikėtų perrašyti kelis „Karo ir taikos“ skyrius ar išklausyti sukrutus naujus.
Marcelis Proustas. Savo garsųjį romaną „Prarasto laiko beieškant kūrė 14 metų. Per šį laiką jis parašė daugiau nei 1,5 mln. žodžių. Kad galėtų susikaupti ir pasinerti į rašymo procesą, jis slėpėsi nuo visuomenės ir nekeldavo kojos iš savo ąžuolinio miegamojo. Jis mėgo dirbti naktimis, o miegodavo iki antros ar trečios valandos dienos. Vos pabudęs jis pasismilkydavo specialių miltelių, kurie jam palengvindavo astmos priepuolius. Kad rašydamas neužsnūstų, gerdavo kofeino tabletes.
Vladimiras Nabokovas. Šis rašytojas savo romanų apmatus pasižymėdavo ant mažų kortelių, kurias sudėdavo į dėžute, skirtas kartotekai kaupti. Jis užsirašydavo teksto gabalėlius, o paskui iš atskirų fragmentų dėliodavo istorijos puslapius. Nabokovas rašė naktimis ant užpakalinės automobilio sėdynės, nes manė, kad būtent ten nėra sukeliančių triukšmą ir atitraukiančių dėmesį trikdžių. Atsipalaiduoti jam padėdavo drugelių gaudymas, dėl kurių galėdavo sukarti net 25 kilometrus.