Kardiologė Žaneta Petrulionienė – apie širdingus reikalus ir kodėl reikia draugę perspėti, kad ji pastorėjo

„Raudona suknelė“ – prie tokio tarptautinės kampanijos, skirtos moterų širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai, pavadinimo kūrimo prisidėjo ir ši medikė.

Per metus pasaulyje nuo širdies ligų miršta dešimt milijonų žmonių – dideli skaičiai visiškai nepaliečia mūsų širdies, ar ne? Nebent – vienas. Ir kai tas vienas – mums artimas ir brangus.

Kaip profesorė patartų saugoti širdį, juk visi žinome, kad jai kenkia stresas, rūkymas, blablabla?..

Matote, ir jūs sakote „blablabla...“ – būtent toks yra visų požiūris. Lietuvoje kasmet nuo širdies ir kraujagyslių ligų miršta 56 procentai žmonių. 56! Medikų žinutė tik sukelia atmetimo reakciją. Kodėl tarp medikų kalbų ir rezultato statistikoje nėra ryšio? Guodžiuosi, kad, tarkime, Jungtinėje Karalystėje situacija pagerėjo po 30 metų – tiek laiko vykdoma švietimo kampanija, susijusi su širdies ir kraujagyslių ligomis. Pas mus – vos dvylikti metai (nuo 2006-ųjų Lietuvoje 50–65 metų moterys ir 40–55 metų vyrai šeimos centruose gali pasitikrinti pagal Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programą). Vadinasi, reikia, kad pasikeistų žmonių kartos. Mes, kardiologai, pastebime, kad jaunoji karta – 20-mečiai, 30-mečiai – jau pradeda domėtis savo sveikata, jų požiūris į rizikos veiksnius kitoks.

Kas jus labiausiai stebina, ką net sunku suvokti – kad žmogus gali sau taip kenkti?

Man sudėtinga suvokti, kaip galima turėti dramatišką rizikos veiksnių rinkinį ir nieko nedaryti. Šeimoje buvo infarktų, insultų, ankstyvų mirčių, rūkai, tavo aukštas kraujospūdis, bet tai ignoruoji, esi nutukęs, ypač pilvo sritis, visiškai nejudi, netvarkingai maitiniesi, nerviniesi dėl visko, tik ne dėl sveikatos. Štai to nesuprantu.

Kaip širdimi rūpinatės jūs?

Žinau savo kūno masės indeksą, žinau, kada geriausiai jaučiuosi. Pastebiu, kada priaugu keletą kilogramų ir jie mane apsunkina. Gerai žinau, kaip tų kilogramų neprisiauginti. Mano kūno masės indeksas niekada neperlipa per 25-is. Kraujospūdį paveldėjau normalų – netgi žemoką.

Kolegė man sako: „Tu nustok auginti svorį – stop, jau matosi.“ Ir aš jai dėkinga.

Moteris, bet tai pravartu ir vyrams, privalo žinoti kelis sveikatai svarbius skaičius, juk mes – civilizuoti žmonės. Kraujospūdis turi būti ne didesnis nei 140/90, viršutinė kūno masės indekso riba – 25 kg/m², ideali liemens apimtis moterims – 80 centimetrų, bet ne daugiau nei 88, vyrams – 94, bet ne daugiau kaip 102 centimetrai (perkopus per 88 ir 102 centimetrus nustatomas pilvinis nutukimas), nulis cigarečių per dieną, 30 minučių fizinio aktyvumo per dieną, leistina bendrojo cholesterolio riba – 5.

Kaip ištirpdote tuos priaugusius kilogramus?

Sumažinu maisto kiekį, ypač vakarais. Daug judu, neleidžiu sau pastorėti tiek, kad paskui būtų sunku atsikratyti svorio, o kai jis būna didesnis 20–40 kilogramų, tai padaryti tikrai sudėtinga. Netgi galiu pasakyti, koks mano komfortiškas svoris: ryte – 62, vakare – iki 64 kilogramų. Mano ūgis – 167 centimetrai.

Ar esate įspėjusi draugę, kad derėtų suplonėti?

Tokios pastabos prieš dešimt metų esu sulaukusi iš kolegės: „Tu nustok auginti svorį – stop, jau matosi.“ Ir aš jai dėkinga.

Turite gurmaniškų nuodėmių?

Dėl maisto nėra jokių tabu, pritariu dietologams, sakantiems, kad turint normalią kūno masę galima valgyti viską, tik svarbu kiekis. Tad leidžiu sau visko po truputį, tačiau nemėgstu riebaus maisto, seniai riboju cukrų ir druską.

Ne mažiau svarbus rizikos veiksnys yra pervargimas, poilsio ir miego stoka. Lėtinė miego stoka, kai žmogus nuolat neišmiega 7–8 valandų, didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Prieš kelis dešimtmečius mes miegojome ilgiau, o dabar turime labai daug užduočių, mums atrodo, kad jei mažai miegosime – daugiau spėsime. Tačiau organizmas perdega, ir... susitinkame mūsų skyriuje ištikus miokardo infarktui ar net klinikinei mirčiai.

Dar svarbu psichoemocinė aplinka. Liūdesys, pyktis ir pavydas – trys žodžiai, kurie apibūdina psichoemocinę atmosferą Lietuvoje, ji labai bloga. Žmonės darbovietėse dažnai patiria mobingą – sisteminį vadovų, kolegų elgesį siekiant ką nors pažeminti, pajuokti. Tokia ujimo atmaina. Ir aš esu tai patyrusi. Žiaurus reikalas.

Kodėl atvirai tai sakote, visi esame girdėję, koks nepramušamas medikų hierarchijos elgesio taisyklių luobas? Nebijote?

Nes aš drąsi. Esu JAU nukentėjusi. Mobingas egzistuoja visuose darbuose. Apie jį reikia kalbėti, kaip ir apie #metoo judėjimą, nes psichoemocinė įtampa Lietuvoje didžiulė. Pati stengiuosi elgtis pagarbiai su kolegomis, ypač slaugytojomis ir padėjėjomis, nes jų darbas – pats svarbiausias, nors mažiau pastebimas.

Kaip jūs susidorojate su stresu?

Nebereaguoju taip audringai kaip anksčiau. Kai persiriti per 50 metų, turi atkreipti dėmesį, kad nežinai, kiek tau dar liko. Žinome, kad daugiau laiko turime skirti artimiesiems, pomėgiams, o ne darbui. Tačiau tik pasiekęs tam tikro amžiaus ribą pradedi tai justi tarsi visu kūnu.

Tad aš po truputį mažinu tempą. Ką darau? Keletą valandų vakare palieku asmeniniam gyvenimui, o anksčiau nešdavausi darbo į namus, sėdėdavau naktimis prie kompiuterio.

Esu išgyvenusi ir labai sudėtingų periodų, kai asmeninio gyvenimo dramos sutapdavo su problemomis darbe. Bet, kaip kartą tarė kolega, – išgyveni. Nes Dievas neatsiunčia daugiau, nei gali pakelti.

Mūsų pokalbio išvakarėse dar rytą gėrėte kavą Lisabonoje – lankėtės medikų kongrese. Ar tik ten gerti kavą nebuvo kur kas smagiau nei Lietuvoje? Ar tik nekyla minties emigruoti – pasaulis medikų laukia išskėstomis rankomis?

Atkreipiau dėmesį, kad ten žmonės labiau atsipalaidavę, šilčiau bendrauja, net ima ir pradeda šokti gatvėje, išgirdę muziką. Bet aš myliu savo šalį, miestą, niekur neemigruosiu ir nenoriu, kad trys mano vaikai išvyktų.

Tai kas džiugina jus?

Daug kas. Į darbą man smagu eiti, tebūnie tas šaukštas deguto – patiriamas mobingas.

Didžiausias džiaugsmas – šeima, ačiū Dievui. Dar kruta 86 metų mano tėvai. Trys vaikai, keturi anūkai – mudu su vyru turtingi. Sūnus Julius (36) – teisininkas, Marius (31) – pilvo chirurgas, dukra Emilija (24) – penkto kurso medicinos studentė, kryptį dar renkasi. Ji nori kupino iššūkių ir įtampos darbo.

Anūkai Bernardas ir Elena, Tadas ir Povilas yra didžiausias mano pasiekimas – svarbiau nei parašytos disertacijos. Kiek turiu veiklos, kai reikia visus pasveikinti su gimtadieniais ir didžiosiomis metų šventėmis.

Kodėl sakote „ačiū Dievui“ – argi ne mes savo likimo kalviai?

Mes tik galvojame, kad esame savo likimo kalviai, bet nežinome, kas mūsų laukia už kampo. Esu šiek tiek fatalistė.

Profesionalui lyg ir nederėtų taip kalbėti.

Netiesa. Profesionalas turi turėti ne vien profesinių žinių – kur kas daugiau. Privalomas emocinis intelektas, šeštasis jausmas, nuojauta. Negali pasikliauti tik aparatų duomenimis, surašytomis išvadomis, nes yra neišmatuojamų dalykų, o aš domiuosi tuo, kas yra už įprasto suvokimo ribų.

Šeštasis pojūtis jums pravertė darbe?

Visiems medikams jis padeda. Ne kartą išmatuojami rodikliai bylojo viena, tačiau būtent šeštasis pojūtis paragino skirti vieną ar kitą tyrimą, kad būtų galima patvirtinti tai, ką kuždėjo nuojauta. Ne kartą esu sulaukusi tiek kolegų, tiek pacientų padėkos, kad nuojauta manęs neapgavo. Technikos neužtenka, reikia įsiklausyti ir į žmogų – tik taip pagausi tuos neįvardijamus niuansus.

Šeima – pagrindinis psichoemocinis veiksnys, didelė jo dalis – sutarimas su antrąja puse. Tai kaip sutarti – klausiu racionaliosios profesorės ir moters, kuri domisi neapčiuopiamais dalykais?

Man patiko „Eurovizijos“ dalyvės Ievos Zasimauskaitės mintis, kurią ji išsakė paklausta apie šeimą: „Don’t give up“ – niekada nepasiduok. Mudu su vyru (jis taip pat medikas) kartu – 37 metai, o pažįstami nuo pat pirmo kurso – 39-erius. Žiauriai daug. Tikrai buvo ir dramatiškų periodų. Buvo netgi minčių apie skyrybas. Bet tai normalu. Per tai perėjome mes, per tai perėjo jo, mano tėvai – daugybė žmonių. Gyvenimo duobės būna gilios, ilgos, bet svarbiausia – iš jų išsikapsčius likti kartu. Aš ir vaikams sakau: susipykote – nepulkite skirtis, nuraminkite ambicijas, pagalvokite. Jauniems žmonėms reikalinga žinutė, kad šeimoje kartais nebūna paprasta ir saldu.

Dabar mėgaujuosi ramybe. Vaikai jau stovi ant bėgių ir patys važiuoja, o kai jie palieka namus, tau juk reikalingas draugas, žmogus šalia. Man neužtenka katinų ir šunų.

Jaučiatės ramiai, liko pildyti savo svajones ar bent norus – kokie jie šiandien?

Norėčiau turėti daugiau laisvo laiko. Jis – aukso vertės, bet jo būtina skirti vaikams, anūkams, tėvams, draugams, sau tą primenu kasdien.

O nuotykio ar trokštate?

Nuotykiai prie manęs limpa. Kadangi nemažai keliauju ir darbo reikalais, ir su draugais – jų patiriu užtektinai. Tik negaliu pasakoti, nes jie susiję su kartu keliavusiais bičiuliais. Paprasčiausias nuotykis buvo pastarosios kelionės į kongresą Lisabonoje metu: kolegos nuskrido sklandžiai, o mano skrydis buvo atidėtas, tad ilgam įstrigau tarp dangaus ir žemės.

Savotiškas nuotykis – namai, pilni gyvūnų. Turiu tris katinus ir šuniuką. Smalsumo vedama bandžiau veisti gyvūnus, netgi esu įregistravusi Norvegijos miškinių kačių Healing Feeling*LT. Yra daug įrodymų apie raminantį ir gydantį gyvūnų poveikį, bet kol kas neturiu laiko šiam pomėgiui. Meile gyvūnams užsikrėtė ir vaikai. Vyresnysis sūnus padovanojo pirmosios vados vokiečių aviganę.

Ar turite raudoną suknelę?

Ne vieną. Tokių reikėdavo Širdies asociacijos renginiams, bet ir šiaip raudona – mano mėgstamiausia. Net artimieji kartais pristabdo: „Būk gera, šiandien nesirenk raudonai.“ (Juokiasi.)