Karjera: darykite, kaip jie

Anna Wintour / Vida Press nuotr.
Anna Wintour / Vida Press nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
2018-01-02 15:23
AA

Idiomą „fake it ʼtil you make it“ sunku išversti taip pat skambiai, kaip originalas, bet idėja paprasta: gerų ir produktyvių įpročių galima išmokti. Ir galbūt ir jums jie atneš sėkmę. Taigi, kaip dieną pradeda garsūs ir sėkmės lydimi.

  • Rašytojas Haruki Murakami keliasi ketvirtą, iki vidurdienio spėja padirbėti prie knygos ir dvi valandas pasportuoti (bėgioja). Nevalgo pusryčių.
  • „Vogue“ vyriausiosios redaktorės Annos Wintour žadintuvas skamba penktą. Pabudusi ji skaito, rengiasi į darbą, o septintą ją jau galima sutikti redakcijoje.
  • Tviterio įkūrėjas Jackas Dorsey irgi pabunda apie penktą, pusvalandį medituoja, paskui perskaito naujienas ir tada sėda prie darbo.
  • Verslininkas Alanas Lafley pabudęs daugiau kaip valandą lepinasi vonioje, paskui važiuoja į darbą ir dirba iki pietų (bent jau taip buvo, kol išėjo į pensiją).
  • Bankininkas Billas Grossas keliasi pusę penkių, sėda dirbti, pusryčiauja, vėl sėda dirbti, dvi valandas pluša sporto salėje ir vėl užsidaro kabinete.
  • Nepatinka keltis anksti? Karlas Marxas turėdavo įprotį keltis septintą, papusryčiauti ir iki dvyliktos ramiai skaityti – tai nesukliudė jam sukurti politinę doktriną, kurios padariniai iki šiol krečia pusę pasaulio.
  • Rašytojas Williamas Styronas nekildavo iš lovos anksčiau kaip dvyliktą ir parašė genialųjį „Sofi pasirinkimą“ bei gavo Pulitzerio premiją.
  • Richardas Straussas sėsdavo prie natų ne anksčiau kaip dešimtą ir spėjo sukurti keturias operas, simfoninių poemų, koncertų ir dainų ciklą.
Jackas Dorsey / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Nebijoti kritikos

Jos nesulaukia tik tos, kurios nieko nedaro, o jei jus kritikuoja – vadinasi, esate gyva ir tikriausiai aktyviai veikiate. Bijote kritikos? Nieko nedarykite. Darote? Nebijokite.

Galite atskirti žmones, į kurių balsą įsiklausyti verta, ir tuos, kurie piktais žodžiais mėgina tenkinti savo ego.

Patarimas nereaguoti taip jautriai – akivaizdus, nors ir ne taip paprastai įgyvendinamas. Ir vis dėlto kritika – lyg lietus iš dangaus. Jūsų teisinga ar neteisinga reakcija negali įsakyti jam liautis, bet botai ir skėtis padės sumažinti nemalonius pojūčius. Taip ir čia: niekaip nesustabdysite tų, kurie trokšta pasakyti ir parašyti jums ką nors bjauraus ir nebūtinai pagrįsto. Bet galite atskirti žmones, į kurių balsą įsiklausyti verta, ir tuos, kurie piktais žodžiais mėgina tenkinti savo ego. Jie turi teisę tai daryti. Jūs – ignoruoti.

Paprastai tariant, į ataskaitą kritikuojančio viršininko žodžius privalu reaguoti, į kolegos – tik tada, jei kritika prasminga, o sąlyginio atsitiktinio praeivio tekstą galima siųsti į šiukšlių dėžę. (Kartais ten turėtų keliauti net ir bosų kritika, nes jie irgi būna subjektyvūs, neteisūs ir su milžinišku ego, kurį reikia pamaloninti. Tiesiog bloga diena. Ir net ir ji praeis.)