Kas iš tikrųjų moterims trukdo sulieknėti, keistis ir pradėti sportuoti

Apie tai buvo diskutuojama antradienį vykusiame Sveikatos žurnalistų asociacijos penkerių metų gimtadienyje, kurį surengė asociacijos įkūrėja Daiva Ausėnaitė. Pokalbio dalyvės – VšĮ Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos įkūrėjos Dainora Skrabulienė ir Asta Ivaškevičiūtė.

Dainora Skrabulienė teigia, kad mes, moterys, esame kitokios nei vyrai ne tik prigimtimi, bet ir tikslų siekimo atžvilgiu. Ir tai, kad vyrams tinka asketizmas, griežtos dietos, sunkios treniruotės, nereiškia, kad tai turėtų tikti ir moterims.

„Mes emocionalesnės, mūsų kūnas kitoks, ir kai pradedame save griežtai tramdyti, kad dabar lįsiu po šaltu dušu, daug sportuosiu, kitaip maitinsiuosi, ir viskas daroma radikaliai, atsiranda paralelinės – emocinės – problemos. Tuomet užsigniaužia kitos savybės: jautrumas, emocionalumas, atsiranda griežtumas, reiklumas. Prasideda kraštutinumai. Psichoterapiškai kalbant, į mūsų šešėlinę pusę nusistumia tai, ko nenorime matyti ir priimti, to vengdamos įsivaizduojame, kad tampame kitokios. Ir nesugebame priimti savo kažkurios dalies ir harmoningai gyventi su savimi. Nesu prieš šaltą dušą ar stiprias askezes, bet yra pavojus, kad atsiranda didesnių emocinių problemų, daug pykčio, tam tikros agresijos. Užspausti dalykai reikalauja dėmesio, o kai jo neskiriame, tai pradeda lįsti iš pasąmonės. Organizmui radikalumas, kad „nuo šiol gyvensiu kitaip“, yra didelė krizė. Prasideda vidinė kova.“

Viena iš priežasčių, kodėl mums nepavyksta numesti svorio, yra ta, kad patiriame nuolatinį vidinį konfliktą su savimi.

Kaip pastebi Dainoros kolegė Asta Ivaškevičiūtė, moterys apskritai linkusios talentingai vengti nemalonių situacijų. „Ką tuomet darome? Valgome – tai labai greitas ir geras būdas patirti kažką malonaus. Maistas yra vienas iš emocijų vengimo būdų. Kitas būdas – pasinerti į įvairiausias veiklas, kad tik neliktume nė vienos akimirkos su savimi. Arba renkamės ekstremalų sportą, kad išsiskirtų adrenalinas ir užblokuotų negatyvias emocijas. Ir viena iš priežasčių, kodėl mums nepavyksta numesti svorio, yra ta, kad patiriame nuolatinį vidinį konfliktą su savimi.“

A.Ivaškevičiūtė norinčioms siekti tikslo siūlo pasitelkti pratimą. Užsimerkite ir įsivaizduokite, kad turite citriną. Perpjaukite citriną, paimkite vieną gabaliuką ir pažiūrėkite, kaip išsiskiria citrinos sultys, užuoskite jos kvapą. Pakelkite arčiau burnos ir atsikąskite didelį kąsnį. Kramtykite, jauskite skonį. Kita šio pratimo dalis – įsivaizduoti savo pageidaujamą svorį. Užsimerkite ir įsivaizduokite, kad sveriate tiek, kiek norite. Ar jums pavyksta tai įsivaizduoti taip pat ryškiai, kaip tą citriną, kad net seilės bėgtų?

„Emocinės sąsajos technika ir yra esmė, kas mus skiria nuo to norimo svorio, – teigia A.Ivaškevičiūtė. – Jeigu pavyktų išsinagrinėti priežastis, kas jus skiria nuo galėjimo tiksliai ir detaliai įsivaizduoti, kaip jūs sveriate tiek, kiek norite, jeigu atkastumėte ribojančius įsitikinimus, tokius kaip „sunku numesti svorį“, „reikia atsisakyti skanių dalykų“, „reikia alinančio sporto“, suprastumėte, kad kūnas iškart įsitempia ir priešinasi. Kai pavyks atsikratyti tų asociacijų, baimių, pavyks ir sulieknėti. Pavyzdžiui, moteris jaučiasi vieniša ir bėga nuo vienatvės. Arba bijo, kad jai sudaužys širdį. O įsitikinimas toks: „Aš negaliu būti laiminga tol, kol atrodau taip, kaip atrodau, dėl to turiu sulieknėti. Bet jeigu sulieknėsiu, būtinai turėsiu užmegzti santykius, o jie gali baigtis blogai, aš patirsiu skausmą. Ir tam, kad nepatirčiau skausmo, aš geriau jau storėsiu.“ Ir išsipildo tas emocinis, tikrasis, noras. Jei giliai viduje norite saugumo, tai ir gaunate „gelbėjimosi ratą“ ant liemens. Yra tiesos šiame pavadinime – „gelbėjimosi ratas“ apsaugo nuo įsivaizduojamų pavojų.“

Jei giliai viduje norite saugumo, tai ir gaunate „gelbėjimosi ratą“ ant liemens.

Asta pastebi, kiek daug moterų nusiperka abonementą į sporto klubą ir vis atidėlioja ėjimą. „Tai yra vidinis pasipriešinimas, nes iš tikrųjų aš nenoriu numesti svorio, nenoriu atrodyti gerai, nes bijau, kad teks atsakyti už savo gyvenimą, kurti santykius, būti sėkmingai. Nes sėkmė irgi gąsdina.“

D.Skrabulienė priduria, kad daug dalykų prasideda nuo savęs pažinimo. Vidinis konfliktas prasideda tada, kai žmogus nelabai pažįsta save ir savo charakterį, kai nežino, ko nori, kas jam tinka ir koks jo kūnas. Tuomet žiūrima į kitus ir bandoma prisitaikyti tai, ką daro kiti.

Dainora pateikia alegoriją apie gulbę. „Isivaizduokite, kad plaukioja gulbė ežere. Kaip ji atrodo? Graži, balta, grakšti. Ir staiga gulbė mato: atstriksi kiškis. Gulbė galvoja: jis šokinėja, o aš taip nemoku. Mato, ateina meška. „Kokia ji tvirta! O aš tokia nesu.“ Pamato beždžionę, kuri lipa į medį. „O ji dar į medį lipa! Aš tai taip nemoku...“ Ir kas vyksta? Prasideda frustracija: išlipa gulbė ant kranto ir pradeda mankštintis, šokinėti, lipti į medį.“

Žmogus unikalus, tik jis turi tai suvokti ir priimti. Galima psichologiškai suskirstyti mus į tam tikrus tipus, bet vis tiek esame labai skirtingi. Todėl reikia žinoti, ko norite, kaip jaučiatės, atsirinkti, kas tinka. Tuomet atsiranda skonis, o kas skanu, tą norisi kartoti. Ar kalbant apie sveikesnę mitybą, ar apie sportą, ar apie kitus dalykus. Paradoksas yra tas, kad arčiausiai mūsų yra kūnas, jame gyvename, o mes jį mažiausiai pažįstame. Juk pažinti savo kūną – tai pažinti dalį savęs. Kūnui reikia judesio, kvėpavimo. Taigi reikia fizinės veiklos. Ir Dainora siūlo atsakyti sau į klausimą: koks yra mano santykis su kūnu.

Asta priduria, kad labai daug yra žmonių, kurie nori būti tuo, kuo nėra. Žmonės nori pasikeisti. „Mums reikia išmokti grįžti į save, nes problemos visos prasideda, kai tolstame nuo savęs. Vidinė kova dings, ir atsiras sveikas potraukis judėti, kai nori; ilsėtis, kai pavargai; valgyti, kai jauti alkį. Motyvacija kažką daryti turi būti tik dėl savęs, ne dėl kito žmogaus. Nes santykis su kitais keičiasi, todėl tikslo siekimas ir būna trumpalaikis.“

Taigi, kaip tikriausiai supratote, norint pasikeisti, kažką pradėti ir to pasiekti, teks daug padirbėti, tik kitaip, nei galvojate. Didžiausias darbas laukia su savimi.