Kas šis lietuvis: kardinolas Rolandas Makrickas – ne tik popiežiaus patikėtinis, bet ir galimas įpėdinis

Popiežius Pranciškus jau ilgą laiką sirgo, tačiau pastaruoju metu vis skelbta, kad popiežius sveiksta. Sekmadienį jis pasirodė ir Velykų pamaldose Šv. Petro aikštėje, jis ne tik tradiciškai laimino miestą ir pasaulį, ištarė kelis žodžius, bet ir apvažiavo ratą per aikštę. Tačiau pirmadienis tapo ta liūdna diena, kai paskelbta apie iš Argentinos kilusio popiežiaus mirtį.

Testamente – lietuvio vardas

Pranciškus savo testamente labai aiškiai surašė savo valią dėl savo laidojimo vietos.

„Savo gyvenimą bei kunigiškąją ir vyskupiškąją tarnystę visada patikėjau mūsų Viešpaties Motinai – Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Todėl prašau, kad mano žemiški palaikai ilsėtųsi laukdami prisikėlimo dienos Švč. Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje.

Noriu, kad mano paskutinė žemiškoji kelionė pasibaigtų būtent toje senoje Mergelės Marijos šventovėje, į kurią visada užsukdavau melstis tiek pradėdamas, tiek užbaigdamas kiekvieną apaštališkąją kelionę, su pasitikėjimu pavesdamas Jai savo ketinimus ir dėkodamas Jai už švelnų, motinišką rūpestį.

Prašau, kad mano kapas būtų įrengtas šios bazilikos šoninėje navoje, nišoje tarp Pauliaus (Salus Populi Romani) koplyčios ir Sforcų koplyčios.

Kapavietė turi būti žemėje – paprasta, be ypatingų puošmenų ir su vieninteliu įrašu: Franciscus.

Išlaidas, susijusias su mano laidojimu, padengs rėmėjo skirta suma, kurią nurodžiau pervesti Švč. Mergelės Marijos didžiajai bazilikai. Atitinkamus nurodymus esu pateikęs monsinjorui Rolandui Makrickui, nepaprastajam bazilikos kapitulos komisarui (šiandien – kardinolui, bazilikos arkikunigui koadjutoriui)“, – taip šalia popiežiaus valios, kur jis nori atgulti amžinojo poilsio, nuskambėjo lietuvio, neseniai kardinolu įšventinto Rolando Makricko pavardė.

Iš Biržų – į Vatikaną

Rolandas Makrickas gimė 1972 m. sausio 31 d. Biržuose. Jis – Vatikano diplomatas, Bažnyčios istorikas.

Nuo Biržų iki Kauno kunigų seminarijos, iš ten – į Romos Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją, vėliau filosofijos ir teologijos studijos Popiežiškame Grigaliaus universitete. Kunigu R.Makrickas įšventintas 1996 m. liepos 20 d., pirmąsias šv. Mišias aukojo gimtųjų Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Vėliau dirbo Vilniaus arkikatedroje, buvo Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriaus padėjėjas, kaip yra sakęs Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas – tai jis atsiviliojo kun. R.Makricką į pagalbą Lietuvoje.

Tačiau toliau jo kelias vėl suko į Romą ir Vatikaną, o iš ten – jau kaip diplomatas – R.Makrickas keliavo po visą pasaulį. Darbas Apaštalinėse Nunciatūrose Tbilisyje, Stokholme, Vašingtone, Gabone.

Nuo 2019 m. R.Makrickas paskirtas į Šventojo Sosto valstybės sekretoriatą Vatikane, o nuo 2021 m. gruodžio 15 d. popiežius Pranciškus paskyrė jį Popiežiškosios Švč. Mergelės Marijos didžiosios bazilikos Romoje (Basilica Papale di Santa Maria Maggiore) nepaprastuoju komisaru.

2023 m. vasario 11 d. jis tapo tituliniu Tolentino arkivyskupu. Pernai spalio 6 d. popiežiaus Pranciškaus paskirtas kardinolu. Konsistorija įvyko 2024 m. gruodžio 7 d. švenčiant Švenčiausios Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo iškilmes.

2025 m. vasario 17 d. iškilmingos ceremonijos, vykusios Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, metu Biržų garbės piliečio vardas už reikšmingą indėlį skatinant krikščioniškų bažnyčių dialogą, prisidėjimą sprendžiant socialinės nelygybės, migracijos, taikos, globalizacijos problemas, ganytojišką tarnystę Lietuvos ir Biržų krašto žmonėms, aktyvią veiklą, garsinant Lietuvos vardą tarptautinėse organizacijose ir diplomatiniuose forumuose, rūpinimąsi Biržų krašto ateitimi suteiktas kardinolui Rolandui Makrickui.

„Kur bebūčiau, Biržai man yra ir liks brangus kraštas, apie kurį norėsiu kalbėti ir pristatyti žmonėms. Esu labai susijaudinęs ir labai laimingas šiandien matydamas tiek daug susirinkusių žmonių. Šiandien man išskirtinė diena. Už tai labai dėkoju jums ir Dievui“, – ceremonijos metu sakė R.Makrickas.

Kur bebūčiau, Biržai man yra ir liks brangus kraštas, apie kurį norėsiu kalbėti ir pristatyti žmonėms. Esu labai susijaudinęs ir laimingas.

Penktas lietuvis kardinolas

Kardinolas R.Makrickas – vos penktas kardinolas lietuvis mūsų istorijoje.

Jonas Paulius II 1988 m. paskyrė kardinolu ir Vincentą Sladkevičių MIC (1920–2000), kuris buvo pirmas lietuvis kardinolas po 405 metų pertraukos nuo kunigaikščio Jurgio Radvilos (1556–1600), buvusio Vilniaus ir Krokuvos vyskupo, paskyrimo kardinolu.

O Vasario 16-ąją šv. Mišias Vilniaus arkikatedroje aukojo net trys lietuviai kardinolai – be naujai paskirtojo R.Makricko, ir 2019 m. popiežiaus Pranciškaus kardinolu paskirtas jėzuitas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas emeritas bei vyriausias pagal kardinolystės stažą lietuvis kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupas emeritas, 2001 m. paskirtas popiežiaus Jono Pauliaus II.

Mišioms vadovavo ir homiliją pasakė kardinolas Rolandas Makrickas. Tuomet jis kalbėjo apie laimę.

„Šio sekmadienio Mišių psalmė yra pirmoji iš 150 psalmių ir prasideda žodžiu „laimė“: Laimingas žmogus, viltis į Viešpatį sudėjęs.

Žodis „laimė“ mus atveda ir prie šio sekmadienio Evangelijos pagal Luką, kurioje pirmaisiais žodžiais Jėzus kreipiasi į savo mokinius sakydamas, kad jie yra palaiminti: Palaiminti vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė (plg. Lk 6, 20).

Dievo žodis šiandien ir nuolat mums primena, kad kiekvienas žmogus yra Dievo pašauktas į šį pasaulį ne kam kitam, o laikinajai ir amžinajai laimei. Ne pražūčiai, ne mirčiai, ne neapykantai, o laimei. Žmogaus širdis sukurta ieškoti, trokšti ir atrasti laimę bei dalintis palaima.

Kartais žmonės dėl įvairių priežasčių renkasi būti ne laimingi, o tik patenkinti. Patenkinti laikinais dalykais, patenkinti tuo, kas užpildo paprastą, kasdienę žmogaus būtį, bet neveda į tikrąją ir amžinąją palaimą.

Tikiuosi, kad šiandien mus čia sukvietė bei subūrė ne vien tradicija švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, pakeitusią mūsų Tautos gyvenimą po Pirmojo pasaulinio karo, bet ir nuoširdus noras melstis už mūsų ir visos Lietuvos žmonių laimę bei gerovę, už taiką ir tikrąją palaimą. Taip pat noras melstis ir už kitas tautas, kurių sprendimai lemia Lietuvos dabarties ir ateities kūrimą“, – kalbėjo kardinolas.

Minėjo jis ir popiežių Pranciškų: „Šiais Bažnyčios Jubiliejiniais metais Popiežius Pranciškus kviečia mus žvelgti į ateitį su viltimi, su ta viltimi, kuri neapgauna. Tikėjimas, viltis ir meilė vedė ir ves visus žmones bei ištisas tautas į tikrąją laimę ir palaimą.

Mergelė Marija tepadeda atviru protu ir mylinčia širdimi išgirsti šios Evangelijos pamokymą, kad ir mes taptume nenuviliančios Dievo laimės liudininkais mūsų ir visos Lietuvos gyvenime.“

Būtent R.Makrickas bus vienintelis lietuvis konklavoje, kuomet pasaulio kardinolai rinks naują Bažnyčios vadovą. Jo pavardė jau suskambėjo iš tarp esą galimų kandidatų į popiežius.

„Girdint popiežių tariant mano vardą – ypatingas jaudulys“

Vatikano radijui duotame interviu po to, kai tapo vienu iš naujai pernai gruodžio 7 d. paskelbtų kardinolų, R.Makrickas pasakoja apie iki kardinolystės vedusį kunigiškosios tarnystės kelią.

„Pačią žinią apie paskyrimą kardinolu išgirdau ne tiesiogiai, bet po beveik dviejų valandų. Didžiojoje Švč. M. Marijos bazilikoje tą dieną turėjome specialias pamaldas, skirtas Pompėjų Dievo Motinos garbei, ir dėl to negalėjau išklausyti „Viešpaties angelo“ maldos (per kurią popiežius pranešė apie naujų kardinolų skyrimą).

Paskui dar apie valandą užtrukau kitame susitikime, nes rengėmės vakare numatytam Rožiniui su popiežiumi ir visais sinodo dalyviais meldžiant taikos pasaulyje. Po tų susitikimų pažiūrėjau į savo telefoną ir radau žinučių su sveikinimais. Tada peržiūrėjau „Viešpaties angelo“ įrašą ir įsitikinau, kad tikrai yra toks paskyrimas.

Aišku, girdint popiežių tariant mano vardą tarp kitų dvidešimties kardinolų vardų, užplūdo ypatingas jaudulys. Tada imi galvoti, kodėl taip atsitinka ir paprasčiausiai priimi kaip Dievo skirtą dovaną, bet kartu ir didelę atsakomybę. Tad šis paskyrimas – tai dar didesnis įpareigojimas gyventi krikščionišką gyvenimą, vykdyti kunigo ir vyskupo tarnystę, o dabar ir kardinolo pareigas, dar uoliau ir prasmingiau“, – Vatikano radijui sakė R.Makrickas.

Kalbėdamas apie paskyrimą nepaprastuoju komisaru į Didžiąją Švč. M. Marijos baziliką, kardinolas sakė: „Tai irgi buvo vienas iš tokių labai ypatingų paskyrimų. Aš jį gavau tiesiai iš popiežiaus.

Popiežius paprašė, kad eičiau tas pareigas, nes situacija bazilikoje buvo gana sudėtinga. Ten taip pat reikėjo keisti ir juridinę dalį, pačios kapitulos funkcionavimą, ir pakelti bazilikos finansus, kadangi covidas ir ne visai tikslingi ekonominiai sprendimai privedė baziliką prie sudėtingos situacijos. Per šiuos dvejus su puse metų viskas bazilikoje pasikėtė. Tiek muziejinė dalis, tiek bazilikos pastoracinė sistema buvo pakeista ir atnaujinta. Bazilika jau yra sutvarkyta, kad galėtų pasitikti Jubiliejaus piligrimus.“