Baubai, pabaisos, raganos, vilkai ir vaiduokliai. Vaikų vaizduotė gyvastį suteikia daugybei objektų, o kiekvieną namų kampelį, palovį ir spintą apgyvendina įvairiausiais pasakų ar filmukų personažais. Pasidomėkime, ko skirtingais amžiaus tarpsniais bijo mūsų atžalos ir kaip padėti joms įveikti šį nemalonų jausmą.
Vaikai apie savo baimes
Nojus 3 m. 7 mėn.: „Aš nieko nebijau!“ Berniukas, pasak tėvelių, bijo miegoti vienas, tamsos, varpo garso, fejerverkų, kai kurių baugių animacinių filmų personažų.
Aurėja, 4 m.: „Bijau pabaisų, raganų ir karalienių, nes jos labai baisios. Gyvena rūmuose ir gali mane nunuodyti su obuoliu. Dar bijau plėšikų, kurie žmonių rūbus plėšo arba įsibrauna į namus. Nemėgstu vilkų ir burtininkių, o zuikių nebijau.“
Medeina, 4 m. 3 mėn.: „Aš bijau viena miegoti, nes kas nors mane paims. Gal kokia ragana...“ Taip pat, pasak tėvelių, mergaitė bijo tamsos – viena niekada neina į tamsią patalpą.
Ugnė, 4 m. 3 mėn.: „Aš bijau pabaisos, kuri gyvena mūsų namuose.“
Gabrielius, 4 m. 11 mėn.: „Bijau vilkolakio ir Helovino moliūgo. Daugiau nieko nebijau: nei vilko, nei kurmio, nes kurmis gali ką nors sumedžioti.“
Tauras, 5 m. 6 mėn.: „Nieko nebijau. Na, gal tik vaistų – tų, kur į užpakalį duria.“
Domas, 6 m. 10 mėn.: „Bijau žaisti sieninėje drabužių spintoje, nes rūbai atrodo kaip vaiduokliai. Nemėgstu griaustinio ir vorų, nors žinau, kad neįkąs. Bijau suktis, nes galiu pargriūti ir užsigauti nosį.“
Aras, 8 m. 2 mėn.: „Sunku pasakyti... Bijau pasiklysti mieste, miške ar kokiame nors rajone. Kur nors Vilniuje, kur nežinau kelio. Gal dar truputėlį tamsos.“
Joringis, 9 m. 5 mėn.: „Aš bijau tamsos, nes galvoju, kad ten yra monstrų.“
Vaikų baimės normalu?
Pasak mokslininkų, žmonės nuo mažens yra pasirengę tam tikrų baimių... išmokti. Tai susiję su išgyvenimu ir siekia net akmens amžių. Kitais žodžiais tariant, įvairios baimės padeda apsisaugoti nuo grėsmių. Būtent todėl daugelis bijome vorų, gyvačių, aukščio ir pan.
Psichologų teigimu, visiškai normalu, jei vaikas ko nors bijo. Teigiama, kad mažamečiui paprastai ramybės neduoda dvi keturios baimės. Vaikų psichologiją tyrinėjantys specialistai nustatė, kad daugiausia baimių turi 2,5–4 m. vaikai. Tačiau dėl to tikrai nereikėtų nerimauti, nes atšventus 5-ąjį gimtadienį jų ima sparčiai mažėti. Tad ko bijo mūsų atžalos?
Kūdikiai ir 1–2 m. mažyliai dažniausiai išsigąsta triukšmo ar staigių judesių, didelių objektų, bijo nepažįstamų žmonių, išsiskyrimo su tėvais (dažniau – mama) ir pokyčių namuose.
Ikimokyklinukams (3–5 m.) baimę kelia tamsa, triukšmas, įvairios kaukės, iš pasakų ir filmukų atklydę monstrai ir vaiduokliai, į šunis ir vilkus panašūs gyvūnai.
Mokyklinio amžiaus vaikai (6–13 m.) dažniausiai bijo gyvačių ir vorų, stichinių nelaimių, būti namuose vieni, piktų, griežtų mokytojų, baisių naujienų ar televizijos šou, sužalojimų, ligų, gydytojų, šūvių, mirties, būti atstumti, nepritapti ir pan.
Nors teigiama, kad daugelį baimių vaikai išauga, pasidomėkite, kaip padėti su šiais jausmais susidoroti ir ką daryti, jeigu jie virsta fobijomis.
Slopiname kūdikių baimes. Pastarųjų metų tyrimais įrodyta, kad vaikai gimsta neturėdami jokių baimių. Jų atsiranda pirmaisiais gyvenimo metais. Pasak kūdikių raidos specialistų, metų mažylis jau gali bijoti numatomo įvykio, nes geba tarpusavyje susieti nemalonius išgyvenimus ir juos sukėlusius objektus. Pavyzdžiui, bijo žmogaus baltu chalatu, nes jis asocijuojasi su skausminga procedūra, ir pan. Nustatyta, kad mažyliai dažniausiai bijo skausmo, didelių daiktų, svetimų žmonių, naujų situacijų, aukščio.
Pastarųjų metų tyrimais įrodyta, kad vaikai gimsta neturėdami jokių baimių. Jų atsiranda pirmaisiais gyvenimo metais.
Maždaug 8 mėn. vaikutis pradeda bijoti svetimų žmonių (dažniau vyrų). Tokią baimę tėvai gali sumažinti į nepažįstamąjį reaguodami ramiai, nusišypsodami jam, parodydami vaikučiui, kad nėra ko nerimauti.
Antrąjį gyvenimo pusmetį kūdikis ima jausti išsiskyrimo baimę. Vaiko raidos specialistų duomenimis, nuo 9 iki 15 mėn. ši baimė stiprėja, o nuo 16 mėn. paprastai ima mažėti. Ką daryti? Stengtis kuo rečiau palikti mažylį vieną, jeigu stresą jam kelia net trumpas išsiskyrimas.
Vyresni vaikai supranta daugiau, su jais galima pasikalbėti, pamėginti paaiškinti aplinkybes, nuraminti. Na, o mažyliams reikia arba padėti pamiršti baimes (vengti nemalonių žmonių, situacijų, gąsdinančių garsų ar veiksmų), arba palengva jas prisijaukinti (daugiau laiko praleisti svetimoje aplinkoje, dažniau bendrauti su nepažįstamais asmenimis, pratinti prie staigesnių judesių, aštresnių garsų). Kuris būdas tinkamesnis, turi nuspręsti tėvai, atsižvelgę į vaikučio charakterį, elgesį ir baimės intensyvumą.
Mažiname ikimokyklinukų fobijas. Tokio amžiaus vaikų pasaulis sparčiai didėja, todėl normalu, kad daugėja ir įvairių baimių. Šiuo metu labai sustiprėja naujų vietų ir žmonių baimė. Pasak vaikų psichologų, tokio amžiaus vaikų baimės susijusios su patirtomis situacijomis arba lakia vaizduote. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 4–5 m. vaikams sunku suvokti, jog baimę sukėlusi situacija gali būti nereali, o baimės objektas neegzistuoti.
Kitais žodžiais tariant, jų samonė veikia taip: „Jeigu bijau, vadinasi, tai yra tikra.“ Naktinį košmarą susapnavusį vaiką sunkiai įtikinsite, kad tai buvo tik sapnas, nesugebėsite jam paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo realybės. Geriausia būtų uždegti šviesą ir leisti atžalai pačiai įsitikinti, kad po lova tikrai nieko nėra, jei tai jai kelia nerimą.
Psichologų teigimu, naivu tikėtis, kad staiga atsiradusi baimė staiga ir dings. Šio tikslo link reikia eiti mažais žingsneliais ir pasitelkti vaizduotę. Pavyzdžiui, baugi tamsi spinta gali tapti malonia slaptaviete. Tereikia kartu su vaiku į ją sulipti ir, įsijungus žibintuvėlį, paskaityti smagią knygą.
Kartais vaiko baimė taip sustiprėja, kad tampa gyventi trukdančia fobija. Jeigu jūsų mažylis ima tirtėti vos pamatęs priešais atliuoksintį linksmą keturkojį, verta pabandyti sumažinti jo baimę po truputį pratinant prie paniką keliančio objekto. Sutikę parkelyje malonų žmogų su šuneliu, pakalbinkite jį. Pasiteiraukite, ar šuo draugiškas, ar galima jam pasakyti „labas“, kartu pasivaikščioti. Paaiškinkite vaikui, kad uodegos vizginimas reiškia, jog šunelis yra patenkintas, ir pan.
Jeigu vaikas bijo vandens, neverskite jo maudytis. Leiskite atžalai paprasčiausiai stebėti kitus vaikus, kurie linksmai turškiasi ežere ar jūroje. Svarbiausia yra būti kantriems ir neparodyti nusivylimo, jeigu mažamečiui nepavyksta fobijos greitai įveikti.
Lengviname mokyklinio amžiaus vaikų nerimą. Žinių ir patirties sprogimas pirmaisiais mokslo metais suteikia vaikams informacijos apie realaus pasaulio pavojus: gaisrus, įsilaužėlius, karus, stichines nelaimes, mirtį ir pan. Tėvams nėra lengva nustatyti atžalų baimės šaltinį, nes vaikai ne visada sugeba tai paaiškinti. Jeigu jūsų mokyklinukas nenori eiti į baseiną – nebūtinai bijo vandens. Galbūt nemalonius jausmus jam kelia rėksmingas, daug reikalaujantis treneris. Išsiaiškinę baimės priežastį, imkitės veiksmų jai nuslopinti.
Pavyzdžiui, paimkite du lapus ir paprašykite atžalos juose nupiešti save. Vieną paveikslėlį apibrėžkite nerimo, kitą – proto apskritimu. Pažvelgęs į pirmąjį paveikslėlį vaikas turėtų papasakoti, kas jam kelia baimę, o paėmęs antrąjį sugalvoti, kaip kitaip galėtų būti išspręsta nemalonius jausmus kelianti situacija. Šis metodas padeda vaikams pamatyti skirtumą tarp to, kaip jie jaučiasi, ir to, kaip yra iš tikrųjų.
Naktinį košmarą susapnavusį vaiką sunkiai įtikinsite, kad tai buvo tik sapnas, nesugebėsite jam paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo realybės. Geriausia būtų uždegti šviesą ir leisti atžalai pačiai įsitikinti, kad po lova tikrai nieko nėra, jei tai jai kelia nerimą.
Vaikai, kurie bijo stichinių nelaimių, savo mąstyseną gali pakeisti tėvams pasakodami, ką mokykloje ar iš knygų sužinojo apie audras, žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ir pan. Taip jie įtvirtins kitokį, daug racionalesnį požiūrį į situaciją.
Derėtų prisiminti, kad su mokyklinukais kalbantis apie jų baimes būtina remtis logiškais paaiškinimais. Jokiais būdais negalima pašiepti septynmečio, bijančio, pavyzdžiui, krokodilų ir dėl to nelipančio į kokį nors vandens telkinį. Vaikui reikėtų pasakyti, kad jo baimė yra pagrįsta, nes krokodilai iš tiesų yra pavojingi gyvūnai, bet gyvena tik tam tikrose vietose.
Auksinės baimių valdymo taisyklės
- Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, į bet kurią jo baimę reikia žvelgti pagarbiai, nesišaipyti ir nemenkinti.
- Neliepkite atžalai nustoti bijoti – taip nieko nepasieksite.
- Kalbėdamiesi su vaiku apie jo baimę, išlikite ramūs ir pasitikintys savimi. Svarbu yra ne tik tai, ką sakote, bet ir kaip tai perteikiate atžalai.
- Kai vaikas akis į akį susiduria su savo baime, pasistenkite, kad jis jaustųsi patogiai, neverskite padaryti daugiau, nei tuo metu nori ir gali.
- Atsiminkite, kad visiškai vengti baimės nėra protingas sprendimas. Anksčiau ar vėliau atžalai gali tekti su ja susidurti.
- Susidoroti su baime galima įvairiais būdais: piešiant, gaminant įvairius daiktus, kuriant vaidmenis ir pan.
Kaip vaikai suvokia mirtį
Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vengrų psichologė Maria Nagy nustatė ryšį tarp vaiko amžiaus ir mirties sampratos. Ji skyrė tris laikotarpius:
3–4 m. Tokio amžiaus vaikai sunkiai suvokia, kas yra mirtis. Daugelis mano, kad mirę žmonės gali atsigauti. Tereikia labai panorėti, juos pagydyti arba mostelėti burtų lazdele. Mirtis jiems dažnai asocijuojasi su miegu ir nekelia neigiamų emocijų.
5–8 m. Vaikai supranta, kad mirę žmonės nebeatsigauna. Mirtį tokio amžiaus vaikai vaizduojasi kaip asmenį. Dažniausiai ją susieja su nepatinkančiu, baimę keliančiu personažu, vilkinčiu tamsiais drabužiais. Daugelio manymu, jeigu esi protingas, mirties greičiausiai pavyks išvengti.
9 m. ir vyresni. Devynmečiai jau supranta, kad mirtis yra gyvenimo pabaiga. Be to, tokio amžiaus vaikai žino, kad ji yra neišvengiama, nepriklauso nuo to, ar esi protingas ir apsukrus. Mirtis ištinka visus: ir skruzdę, ir šunelį, ir močiutę, ir svetimą žmogų.
Tekstas A. Jočienės