Kas slypi už spalvingos kaukės?

Kodėl reikia kaukės?

Žmonėms visais laikais buvo būdinga keisti savo išvaizdą. Pradedant nuo seniausių laikų, ruošimasis kovai kaip tik buvo pradedamas nuo veido išpaišymo moliu, kalkėmis ar anglimi: pagal išdažymą netgi buvo atskiriama, kokiai genčiai žmonės priklauso.

Pradedant nuo seniausių laikų, ruošimasis kovai kaip tik buvo pradedamas nuo veido išpaišymo moliu, kalkėmis ar anglimi: pagal išdažymą netgi buvo atskiriama, kokiai genčiai žmonės priklauso.

Neišsipaišę veido jie netgi į medžioklę vengdavo eiti. Vėliau, norėdamos išsiskirti, gentys tam ėmė naudoti tatuiruotes, kurios ant kūno likdavo jau visam gyvenimui.

Dabar žmogus, neužmiršdamas tradicijų ir papročių, keičia savo veido bruožus kosmetikos priemonėmis. Taigi šiuolaikinis makiažas tik patvirtina įsitikinimą, kad žmonės ir toliau linkę nešioti kaukes.

Psichologai kaukę sieja su tam tikru žmogaus elgesiu, kurį jis keičia, atsižvelgdamas į aplinkybes. Jau senovėje tikėta, kad kiekvienas turi žmogaus, individualybės, visuomeninės padėties ir profesijos kaukes. Taigi kiekviena kaukė pristato žmogų tam tikru aspektu. Ir kaskart jis pavirsta kita asmenybe, personažu, perimdamas šio charakterio bruožus, maskuodamas savo trūkumus ir pridėdamas tų savybių, kurių šiaip stokoja.

Šiandien mums kaukė – kaip puošmena, o jei pasiseks, tai ir kaip išskirtinė dizainerio kūrybos detalė, skirta pabrėžti ir papildyti ganėtinai ryškų įvaizdį.

Neatsiejamas magiškų ritualų atributas

Kaukės skirtingų tautų kultūroje buvo įvairių ritualų atributas ir atliko sakralinį vaidmenį. Tokių tradicijų iki šiol laikosi įvairiaspalvės Afrikos, Vidurio Amerikos, Okeanijos, Polinezijos, Australijos gentys. Dar ir šiandien kai kuriose tautose kaukės naudojamos per tam tikrus ritualus, susijusius su žmogaus gyvenimo ciklais, žemės darbais, per tradicinius protėvių atminus. Tokių ritualų metu kaukė padeda įsikūnyti į dievišką ir demonišką pradą.

Kai kurios jų perduodamos iš kartos į kartą. O štai kitos gaminamos tik konkrečiam ritualui. Manoma, kad per ritualą piktosios dvasios persikelia į kaukę, o paskui šamanas nugali šias dvasias, sunaikindamas kaukę, nors gali būti, kad prieš tai ši buvo ilgai ir kruopščiai gaminama. Taip pat kaukė padėdavo susitapatinti žmogui su pasirinktu gyvūnu, šešėliais, dvasiomis arba protėviais, gamtos reiškiniais ar stichijomis.

Buvo rasta ne viena pomirtinė kaukė, uždėta ant žmonių veidų, ir tokiu būdu pavyko nustatyti, kaip šie atrodė. Vienas iš garsiausių tokių archeologinių radinių – auksinė Tutanchamono kaukė, kuri saugoma Egipto nacionaliniame muziejuje Kaire. Ne mažiau įspūdinga ir Pakalio pomirtinė kaukė, esanti Antropologijos muziejuje Meksike.

Teatras be kaukių neįsivaizduojamas

Kaukės gana dažnai mums asocijuojasi su teatru, yra jo simbolis – juk ten, kur persikūnijimas, žaidimo elementai, ten gimsta teatras. Antikos teatre kaukės buvo būtina vaidinimo dalis. Kita vertus, ne tik kaukėmis, bet ir ryškiais kostiumais buvo pabrėžiamos bei padidinamos figūros aktorių, kuriais, beje, senovėje išimtinai buvo tik vyrai. Tad jie atliko ir jaunų dailių mergelių, deivių, karalienių, taip pat ir senučių vaidmenis. Tragikų kaukėms buvo būdingi idealūs, klasikiniai, netgi skulptūriški bruožai. O štai juokdarių veidai būdavo iškreipiami, hiperbolizuojami. Tokiu būdu buvo išjuokiami vieno ar kito veikėjo trūkumai.

Spalvingieji karnavalai

Kaukių panaudojimas karnavaluose siekia antikos, senovės ritualų ir misterijų ištakas. Juk kaip tik karnavalai kilę iš jau senų senovėje mėgtų švęsti derliaus nuėmimo švenčių, kurių pagrindinis motyvas – gausa. Gausos šventė buvo susijusi su tam tikrais bažnytiniais ritualais, spalvingomis procesijomis, persirengėliais ir teatralizuotais pasirodymais. Vis dėlto laikui bėgant šis karnavalas tapo visuotine, pasaulietine švente.

Tačiau senaisiais laikais toli gražu ne kiekvienas žmogus turėjo teisę užsidėti kaukę. Antai viduramžių Vokietijoje buvo draudžiama dėtis kaukę paprastiems miestelėnams. O Rusijoje meškos kaukė buvo laikoma galios, stiprybės, proto ir nepaprastos energijos simboliu, tad tikrai skirta ne kiekvienam mirtingajam.

Sočiai pavalgoma, iki širdies prisilinksminama prieš gavėnią, kuri stoja laukiant Velykų. Lietuvoje šią dieną švenčiamos Užgavėnės. Didžiojoje Britanijoje ši diena vadinama Blynų diena (Pancake Day), JAV – riebiuoju antradieniu (Fat Tuesday), Prancūzijoje – Mardi Gra (Mardi Gras). Užgavėnių eitynių dalyviai dažniausiai renkasi įvairias gąsdinančias laukinių gyvūnų kaukes su ragais ir dideliais dantimis, taip pat atspindinčias piktąsias jėgas: senio, velnio, jaučio, arklio, ožio, vilko, gaidžio ir kitas.