„Keistuolis“ Aidas Giniotis mini 60-metį: apie indėnus, meilę, vieną baimę ir ko nepaaiškinsi „durnam“
Vieną iš Keistuolių teatro įkūrėjų, režisierių, aktorių ir meno vadovą Aidą Giniotį neretai kas pavadina „gyva legenda“. Rodos, tokio titulo jis ir nusipelnė – jo sukurtos dainos ir spektakliai daugelį žmonių lydėjo nuo pat vaikystės. Visgi pačiam Aidui toks pristatymas nėra jau toks mielas. Lapkričio 17-ąją 60-metį sutinkantis režisierius su portalu Žmonės.lt leidosi į kiek „keistuolišką“ interviu.
A.Giniotis su portalu Žmonės.lt kalbėjosi likus kelioms dienoms iki gimtadienio. Nors artėjo graži šventė, Aido kasdienybė sukosi apie darbus.
„Niekas nesustoja, visi darbai vyksta“, – šyptelėjo jis.
Visgi nors darbų gausybė, gimtadienis pats metas leistis apmąstymus – apie tai, kas buvo, ir apie tai, kas bus. Gimimo dienos proga portalas Žmonės.lt pakvietė A.Giniotį į kiek kitokį ir netikėtumų pilną interviu.
12 punktų. Režisierius sutiko pasidalinti, ką jie gyvenime jam reiškia. O šie, be jokios abejonės, aktoriui buvo parinkti ne atsitiktinai.
60. Gerai pagalvojus, tai tik skaičius. Gal kažkieno svoris. Gal aukštis. Kažkas pamatys jame greičio apribojimą. Apvertus aukštyn kojom – 09... Daug ką galima jame įžvelgti. Tik ne tai, ko jūs klausiate (šypteli).
„Gyva legenda“. Šiame žodžių derinyje jaučiamas priekaištas. Nenoriu nei teisintis, nei komentuoti, kodėl dar gyvenu.
Keistuolis. Tai žmogus, kuris nuolat keičiasi. Nesu daug tokių sutikęs. Daugiausia Keistuolių teatre. Vieni keičiasi dirbtiniais būdais. Tai ką nors persirengia, tai nusigrimuoja, tai kokią kaukę ar nosį užsideda. Yra ir tokių, kurie keičiasi natūraliai. Esu vienas iš tų. Kai palyginu spektaklių nuotraukas 1989 metais ir dabar, matau, kad esu tikras Keistuolis. Tikrai pasikeitęs.
Indėnai. Turbūt nėra nei vienos lietuviškai išverstos knygelės apie indėnus, kurios vaikystėje nebūčiau perskaitęs. Esu drožęs strėles, gaminęs lankus, statęs vigvamą, kaišiojęs į plaukus plunksnas ir dažęs karo spalvom veidą. Labai norėjau būti kaip apačių vadas Winnetou. Bet viskas liūdnai baigėsi. Kai žaidžiant futbolą reikėjo perlipti per tvorą ir iš mokyklos sodo paimti kamuolį užstrigau ir nusivožiau nuo tvoros visai ne indėniškai. Klasiokai skaniai pasijuokė iš tokio „Winnetou“. Buvo skaudu. Nuo to laiko ėmiau ieškoti kitokių „išraiškos būdų“. Parašiau juokingą indėnų romanų parodiją. Tada palengvėjo ir indėnų manija baigėsi.
Baimė. Visada bijojau tamsos ir to, kas su ja susiję. Kartais atrodo, kad dabar bijau mažiau, bet įtariu, kad paprasčiausiai pripratau.
Vogtos dainos. Pats paradoksaliausias pavadinimas, kurį kada nors sugalvojome. Tai buvo 90-tieji. Lietuvos autorinių teisių agentūra tik žengė pirmuosius žingsnius. Tuo metu dar galiojo tradicija iš sovietų sąjungos laikų – užsienio dainas dainuoja kas nori be jokio autorinio sutikimo ir atlygio. Kitaip sakant, vagia. Tai ir norėjome pabrėžti.
Pavadinti daiktus tikrais vardais. Taip atsirado pavadinimas „Vogtos dainos“. Paradoksas tame, kad visus kūrinius buvome užregistravę agentūroje ir dainavome legaliai. Dar šiandien pasitaiko „šmaikščių“ koncertų vedėjų, kurie pristato mus taip: „dainų vagys“. Bet negi durnam ką nors paaiškinsi.
Dovana. Norėčiau.
Meilė. Didžiausia dovana (žiūrėti aukščiau).
Sraigteliai kisieliaus mechanizme. Čia jūs neteisingai parašėte žinomo „Anapilio“ ir „Vandenio“ muzikos klubų Palangoje organizatoriaus pavardę. Reikėtų rašyti iš didžiosios raidės ir be „u“. Taip: Romas Kisielis. Jo organizuojamoje veikloje – koncertuose sukosi daug to mechanizmo sraigtelių: Vytautas Kernagis, Kostas Smoriginas, Neda Malūnavičiūtė, Aktorių trio, Keistuoliai, „Fojė“, „Bix“, „Biplan“ ir t.t. ir t.t. Gera būdavo tokių sraigtelių kompanijoj.
Iššūkis. Būti gyvam (ne fizine prasme).
Klaida. Tikiuos, kad ne aš.
Mūza. Yra dalykų, kuriuos reikia saugoti ir niekam nesakyti. Ypač nuo visokių piktavalių ir pavyduolių. Mūza – jautrus sutvėrimas.
Fotogalerija:
+56