Tačiau ne apdovanojimai tą vakarą buvo svarbiausi – daug jų ir taip per gyvenimą sukaupusioms iškiliausioms Lietuvos asmenybėms buvo gera vėl sutikti pažįstamus veidus, apsikabinti, kartu nusifotografuoti, pasišnekučiuoti prie šventinės vakarienės stalo, pasiklausyti geros muzikos ir drauge prisiminti legendinius laikus.
Aš už meilės laikausi
„Turbūt gauni tiek, kiek pati kitiems duodi. Gal žmonės jaučia, kad myliu gyvenimą, savo darbą, artimuosius ir draugus. Moku džiaugtis viskuo, kas džiugina. Turbūt pozityvumas traukia žmones“, – svarsto aktorė Kristina KAZLAUSKAITĖ, tapusi Mylimiausia aktore.
Kam jau kam, o aktoriams meilė paprastai išpažįstama viešai: gėlės, laiškai, komplimentai susitikus ar virtualiuoju būdu...
Kadangi neturiu kompiuterio, interneto ir jokių feisbukų, visų tų komplimentų nematau ir negirdžiu. Man tik sūnus ar draugės, kurios po kokiu nors straipsniu perskaito komentarus, skambina pasakyti: „Neįsivaizduoji, kiek žmonių tave sveikina ir giria!“ Bet negi dėl to internetą įsivesiu, kad sveikinimus paskaityčiau?
Žinoma, kol dirbau teatro aktore, gaudavau ir puokščių, ir laiškų. Tikrai buvo laikai, kai namie nevysdavo gėlės. Bet kai daug metų nebesi teatre, niekas čia, žinokit, už vartų su gėlėmis nestovi ir nelaukia...
Esate kada sulaukusi ypatingų meilės laiškų?
Yra, yra buvę... Nedaug, bet yra. Anksčiau