„Kelyje į žvaigždes“ išgarsėjusi Simona Čėsnaitė: „Jaučiu spaudimą pritapti filtrų ir tobulų nuotraukų pasaulyje“

Trumpa dosjė 

• Mėgstamiausia spalva. Žalia.
• Zodiako ženklas. Vandenis.
• Žaviausia epocha. Pagonybės laikai.
• Geriausia perskaityta knyga. R. Norwood „Moterys, kurios myli per stipriai“.
• Prietaras. Atsarga gėdos nedaro.
• Koks gyvūnas būčiau. Komodo varanas.
• Naminis gyvūnas. Šuo ir katė.
• Erzinanti charakterio savybė. Dirbtinumas, apsimetinėjimas.
• Ko taip ir neišmokau. Dirbti „Excel“ programa.
• Ką darau, kai viskas nusibosta. Einu į mišką.

Simona, kaip karantinas pakoregavo jūsų dienotvarkę?

Šiuo metu viskas kaip įprastai – dirbu radijuje, garsinu televizijos kanalo „TV8“ anonsus. Mano darbai visai nepasikeitė, tad karantino šia prasme visai nepajutau. Tiesa, jei kalbėtume apie vedamus renginius, tai šioje srityje viskas sustoję, bet tai yra minimali mano veiklos dalis, tad nebuvo didžiulio šoko. Aišku, labai gaila, kad šiemet neįvyko mūsų radijo apdovanojimai, didžiausias metų renginys visam kolektyvui.

Kuo jus žavi darbas radijuje?

Darbas radijuje man įdomus nuo vaikystės. Būdama vaikas, dažnai žaisdavau diktorę. Smagu dėl to, kad kiekviena diena vis kitokia, turi galimybę tiesiogiai pabendrauti su auditorija, suteikti džiaugsmo klausytojams. Radijas papildo žmonių kasdienybę, pagyvina nuobodų darbą, ruošą namuose. Su muzika, vedėjų čiauškėjimu viskas einasi daug lengviau. Galime dalyvauti bet kurioje gyvenimo situacijoje, todėl jaučiamės taip, lyg būtume artimi su mūsų klausytojais.

Ar nesudėtinga dirbti tiesioginiame eteryje?

Gyvas eteris visada reikalauja budrumo. Bet kurią akimirką gali nutikti kažkas nenumatyta: pasitaikyti piktas pašnekovas, techninė kliūtis ar kt. Nuo to nepabėgsi, bet sunkiausia šiame darbe yra tai, kad turime nešti džiaugsmą žmonėms. Kartais tą daryti sunku, jei pats viduje nejauti džiaugsmo, pasitaiko prastesnė diena ar nuotaika, nutinka kažkas bloga asmeniniame gyvenime. Juk neįmanoma kiekvieną dieną ištisus metus gyventi laimingai, be liūdesio šešėlio. Kitame darbe tai galbūt nekliudytų, nes gali įlįsti į kompiuterį ir su niekuo nekalbėdamas pratempti dieną, bet radijuje turi maksimaliai įsijungti ir ištransliuoti kiek įmanoma geresnę energiją. 

Ar eteryje pakalbėjusi kelias valandas nepristingate žodžių namuose?

Na, moterims, man atrodo, nekyla tokių problemų (juokiasi). Gal vyrams kiek kitaip, nes jie paprastai nėra daugžodžiaujantys. Su šeima visada yra apie ką pakalbėti ir jaukūs pašnekesiai yra labai malonūs. Visgi labiau mėgstu tylą. Mano vyras, grįžęs į namus, būtinai turi įsijungti muziką ar televizorių, kad fone kažkas grotų, aš galiu būti visiškoje tyloje ir man nieko netrūksta.

Kiek muzikos yra jūsų gyvenime? 

Daug, nes dirbu radijuje (šypsosi). Asmeniškai labai minimaliai užsiimu muzikavimu, tik vienas kitas kūrinys per pastaruosius metus, bet to man šią akimirką visiškai užtenka ir viskas yra, kaip turi būti. Gal kažkada vėl sugrįš ta ugnis, o dabar toks etapas, kai norėčiau sau iki galo atsakyti į klausimus, ar man tai dar teiktų tiek džiaugsmo, ar aš matau save scenoje, kas yra mano klausytojai ir kt. Apie šiuos klausimus kažkur pasąmonėje pagalvoju, bet kol jie neatsakyti, nespaudžiu savęs sugrįžti prie muzikos.

Kokia muzika skamba jūsų namuose, automobilyje? 

Aš mėgstu klausytis radijo. Automobilyje perjunginėju vieną stotį po kitos, kad sužinočiau, kas dabar ant bangos. Namuose patinka klausytis klasikinės muzikos. Kai laukiausi pirmos dukros, tokia muzika skambėjo ir automobilyje, nes buvau prisiskaičiusi, kad ji labai teigiamai veikia kūdikį. Kai laukiausi antrosios, mašinoje klausiausi džiazo. Galvoju, kad dėl to ji tokia išdykusi (juokiasi), o abi dukros tokios skirtingos. Bet širdies gilumoje, kad ir kaip keistai tai skambėtų, aš esu rokerė (šypsosi).

Ką veikiate, kai nedirbate, kaip bėga jūsų laisvalaikis?

Labai priklauso nuo nuotaikos. Man patinka būti gamtoje, joje leisti laiką ramiai, pavyzdžiui, eiti pasivaikščioti į mišką, kapstytis sode, prižiūrėti gėles. Sportas taip pat užima svarbią vietą. Jis man padeda atsikratyti įtampos, įveikti stresą. Labai patinka sportuoti su pilateso reformeriais – gaila, kad šiuo metu neveikia sporto klubai, nes šita mankšta man tikras atradimas.

Ar apskritai daug laiko skiriate išvaizdai, grožiui puoselėti?

Sportuoju ne dėl to, kad siekiu pagražinti kūno linijas. Judėjimas gerina savijautą ir sveikatą. Žinoma, tvirtas kūnas man yra gražus, o sportuojant jis savaime gražėja. Kalbant apskritai apie grožio puoselėjimą, išvaizdai kiekviena moteris skiria tiek laiko ir dėmesio, kiek mano tai esant reikalinga. Man malonu jaustis gerai, o kai jaučiuosi graži, ir jaučiuosi gerai, turiu daugiau pasitikėjimo savimi. Jei kažkas negerai su išvaizda, pavyzdžiui, atsiranda problemų su oda, tai iškart numuša nuotaiką. Taigi stengiuosi rūpintis savimi. Lankausi pas kosmetologę, einu į masažą, prižiūriu odą ir tai darau su malonumu. 

Iš pažiūros esate labai švelni, subtili, ar yra ir kitokia jūsų asmenybės pusė?

Turbūt yra (juokiasi). Esu gana kritiška ir sau, ir kitiems. Visada pasakau tai, ką galvoju, o tai žmonėms ne visada yra malonu. Stengiuosi rasti tinkamesnę formą, kad neišsižadėčiau savo bruožo sakyti tiesą, bet kad tai daryčiau švelniai, neįžeisdama kitų. Prisipažinsiu, tai ne visada pavyksta.

Kaip pati reaguojate į kritiką, į neigiamus komentarus?

Į kritiką reaguoju jautriai, nes esu perfekcionistė. Visada labai stengiuosi, kad viskas būtų gerai. Noriu tai mesti iš galvos, nes perfekcionizmas labai trukdo, ypač pasaulyje, kuriame gyvuoja instagramas, filtrai ir tobulos nuotraukos. Jaučiu spaudimą pritapti, dalytis tik tobulomis akimirkomis, bet labai noriu to atsikratyti. Neseniai, per savo gimtadienį įkėliau nuotrauką, kuri buvo netobula, bet joje užfiksuota labai džiugi akimirka. Supratau, kiek gyvenimo džiaugsmo prarandame, susitelkdami į įsivaizduojamą tobulumą.

Kaip požiūrį į tobulumą, standartus pakeitė motinystė?

Man iš tiesų labai įdomu, kaip viskas pasisuks, kai dukros taps paauglėmis, kaip jos supras moterišką grožį. Namuose stengiamės akcentuoti, kad visi savaip gražūs, kad žmonės labai skirtingi. Norisi, kad supratimas apie išorinį grožį susiformuotų pakankamai platus, atviras, laisvas, kad ateityje pavyktų išvengti kančių dėl primestų standartų.

Kada esate laimingiausia? Ar kažko trūksta iki visiškos laimės?

Labai seniai vienas mano pažįstamas pasakė: „Jei nori būti laimingas – tai būk.“ Iš tiesų viskas yra daug paprasčiau, nei mums kartais atrodo. Jei kalbėtume apie laimę kaip apie nenutrūkstamą ekstazės būseną, gal dar ir yra ko siekti. Bet man užtenka laimės akimirkos, kai vaikai sveiki, kai miške pamatau kažką gražaus, kai vyras maloniai nustebina. Tai paprasti dalykai, bet labai svarbu pamatyti tai, kas yra aplink. Kartais per bėgimą, svetimus idealus nepastebime to, ką turime. Ieškome, siekiame, o viskas jau yra pas mus. Žinoma, yra dalykų, apie kuriuos dar pasvajoju, ko noriu, bet šiaip viskas yra tikrai gerai.

Ar tikite likimu, kad niekas nevyksta be priežasties? 

Tam tikra prasme – taip. Kai žiūri atgal, tarsi viskas sukrinta – jei nebūtų vieno dalyko, tai nebūtų kito. Galima atsekti sekas. Kažkas yra pasakęs, kad gali netikėti stebuklais arba galvoti, kad viskas yra stebuklas. Aš romantikė, manau, kad yra stebuklų, magiškų dalykų. Kita vertus, nemanau, kad kaip likimas skyrė, taip ir bus, nes, norint kažko pasiekti, reikia įdėti asmeninių pastangų. Mūsų priimti sprendimai gali būti lemiami, pasukti įvykius visai kita linkme. Kiekvieną kartą, kai laiku atsisuku į kelią, vaikams kažką padavusi, pagalvoju – „ačiū dievui“. Manau ir tokie maži dalykai yra likimas.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos ČIA.