Kęstutis Navickas. Emocijos, kurių ne gėda
Geriausias Lietuvos badmintonininkas Kęstutis Navickas griauna stereotipus apie tipišką lietuvį sportininką vyrą: nekalbų, nelabai „draugaujantį su stiliumi“ ir pernelyg įsigilinusį į siaurą savo sporto šakos pasaulėlį. Įkūręs savo vardu pavadintą badmintono akademiją, nepalūžęs dėl traumų ir nesėkmių, jis vis dar aktyviai sportuoja ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu.
Gal ir dabar daug kas badmintoną vadina laisvalaikio žaidimu, o ne rimtu sportu? Juk visi šiek tiek mokame pamojuoti rakete...
Badmintonas labai populiarėja, o man smagu, kad jis pirmiausia kelia geras emocijas. Nesmerkiu žmonių, kurie atėję mokytis į akademiją nesiekia labai tobulėti, sako, kad jiems užtenka šiek tiek pievelėje pažaisti badmintoną, – stengiuosi padėti ir tokiems, pamokyti judėjimo būdų, technikos. Kai buvau aštuonerių ir tėtis atvedė pas pažįstamą trenerį, irgi nemaniau, kad tai „rimta“, – man tiesiog patiko treniruotis. Tačiau turbūt manyje jau buvo „užprogramuota“ tai, ko labai reikia kiekvienam sportininkui, – valia. Prasidėjo kelionės į užsienį, gerėjo rezultatai. Gal skamba keistai, bet visą laiką norėjau ilgai ir sunkiai treniruotis.
Skamba nešiuolaikiškai. Dabar norima greitai ir lengvai.
Badmintonas – individualus sportas: nepasislėpsi už geresnio žaidėjo – kiek darbo įdėsi, tiek meistriškumo ir parodysi aikštelėje.
Taip, dabar jaunimas visko nori greitai. O mano kelias buvo priešingas nei šių dienų realijos... Jis buvo vingiuotas ir nelengvas, bet aš juo labai džiaugiuosi. Tikrai. Turbūt jaučiau didelę atsakomybę – pirmiausia, už savo darbą. Jei treneris pasakydavo, kad reikia ką nors pakartoti tiek ir tiek kartų, sąžinė neleisdavo padaryti mažiau. Badmintonas – individualus sportas: nepasislėpsi už geresnio žaidėjo – kiek darbo įdėsi, tiek meistriškumo ir parodysi aikštelėje. Čia negali būti trumpo kelio, nebus taip, kad tingėsi per treniruotes ir gerai žaisi. Reikia sunkiai dirbti. Kartais manęs klausia, iš kur turiu tiek kantrybės, nes žmonės nelabai supranta, kad tai – dešimtmečių darbas kiekvieną dieną. Ir ne vien treniruotės. Turi galvoti, kaip ir ką valgyti, gerai išsimiegoti, laikytis režimo. Turi atsisakyti daugelio dalykų, kurie įprasti jauniems žmonėms.
Panašiai kaip koks vienuolio kelias...
Jeigu ketini ko nors siekti – privalai. Aš nebijojau sunkiai dirbti kiekvieną dieną – turėjau valios kasdien tai ištverti.
Kai jums buvo devyniolika, gal buvo sunkiau nei dabar tą valią sukaupti?
Gal tik vienintelis niuansas: kai man buvo tiek metų, kartais užsimanydavau pavalgyti sportininkui netinkančio maisto, bet paskui išmokau prisiversti išalkęs eiti valgyti ne greitojo, o sveiko, gero, duodančio energijos maisto.
Devyniolikos išvažiavau žaisti į vieną Vokietijos badmintono klubų: prieš porą savaičių buvau gavęs vairuotojo pažymėjimą ir vienas išriedėjau senu automobiliu... Gyvenau labai prastomis sąlygomis, pusrūsyje, vokiečių šeimoje, kur viskas sustyguota ir suskaičiuota – maisto porcijos taip pat. Treniravausi dar ir papildomai. Viską ištverti padėjo noras dar geriau žaisti. Net nebuvo kitokių minčių, alternatyvų, be to, tada neatrodė, kad dėl sporto labai daug aukoju. Na, dabar, atsigręžęs į praeitį, suprantu, kaip baisu turbūt atrodė mano tėvams... O aš manau, kad tie sunkumai ir nesėkmės, pralaimėjimai ir pergalių džiaugsmas, traumos ir nusivylimai – visa tai ir sukūrė mano asmenybę.
Bet tai asmenybei turėjo būti sunku. Dalyvauti Pekino olimpinėse žaidynėse, užimti devintą vietą, o Londono ir Rio de Žaneiro olimpiadose likti „už brūkšnio“ – atidavus tiek jėgų... Nesinorėjo spjauti į sportą po sunkios prieš dvejus metus patirtos kojos traumos?
Olimpiadoms rengiesi metų metus kiekvieną dieną, o olimpiniais metais kauniesi dėl teisės patekti į ją – turi nuolat skraidyti po visą pasaulį, žaisti turnyruose, kartais atsikeli ir nebesupranti, kokiame esi mieste. Toks tempas išsekina emociškai ir tas nepatekimas, kai būni labai labai arti tikslo... labai labai skaudus... O po tokių traumų daugelis į didįjį sportą nebegrįžta. Tačiau vėlgi sporto pasaulis mane užgrūdino: aš net nesvarsčiau pasiduoti! Prisimenu tą momentą, kai prieš trejus metus patyriau sunkią kelio traumą: tą pačią sekundę jau žinojau – nežaisiu pusę metų. Bet iškart pasiryžau išgyti ir vėl pasiekti aukščiausią lygį. Svarbiausia juk kova su savimi: ją visada norisi laimėti. Ir tik tada, kai laimi prieš save, gali gerai kovoti su priešininkais.
Tas pusmetis nusviedžia labai toli atgal. Staiga atsiranda daug laiko...
Reabilitacija – dar sunkesnis darbas! Vienintelis laikas, kai gali nieko neveikti, – tik pirmos dvi savaitės. Jos buvo ramiausios mano gyvenime! Pamenu, sėdėdavau kavinėje ištiesęs kojas, gerdavau kavą, skaitydavau knygas, susitikinėdavau su draugais. O paskui prasidėjo didelis darbas su fizinio parengimo treneriu Virginijumi Mikalausku: jis rūpinosi manimi kiekvieną dieną. Vėliau nuskridau pas jį į Kiniją, kur dirbo su Jono Kazlausko treniruojama krepšinio komanda. Po pusantro mėnesio kasdienių treniruočių ir reabilitacijos į Lietuvą grįžau jau sustiprėjęs. Pasitikėjau treneriu ir gydytoju ortopedu Rimtautu Gudu – jie grąžino mane į sportą.
Užsienio klubuose žaidėte dvylika metų. Galėjote likti, bet pasirinkote Lietuvą. Kodėl?
Turbūt todėl, kad galėčiau perduoti visą sukauptą patirtį. Čia matau prasmę, tai mano gyvenimo tikslas. Įkūriau savo vardu pavadintą badmintono akademiją, treniruoju kurčiųjų badmintono komandą (ją rengiu olimpinėms žaidynėms). Siekiantiems profesionaliai žaisti badmintoną noriu suteikti tokias sąlygas, kokių pats neturėjau.
Esate vienas geriausių Europoje, prieš porą metų laimėjote bronzos medalį Europos žaidynėse. Su kokių šalių badmintonininkais sunkiausia žaisti? Su Azijos?
Dabar jau daugelis Europos valstybių turi savo olimpinius badmintono centrus, ten dirba puikių trenerių komandos, auga žaidėjų profesionalumas. Man sunkiau kovoti ne su kokiu nors priešininku, o su didžiulėmis badmintono organizacijomis ir struktūromis. Aš atvažiuoju pats vienas iš Lietuvos – kitur daugybė žmonių dirba dėl vieno ar kelių sportininkų, kurie turi puikias sąlygas. Esu dėkingas Povilui Bartušiui, savo treniruočių partneriui, stengiuosi ne tik išmokyti jį badmintono paslapčių, bet ir perduoti tam tikras vertybes – kaip ir žmonėms, kuriuos treniruoju.
Turite identišką dvynį brolį krepšininką. Vidumi esate panašūs?
Brolis irgi dar sportuoja – kaip ir aš, po daugelio metų užsienyje grįžo į Lietuvą, žaidžia Alytaus „Dzūkijos“ komandoje. Mūsų asmenybes turbūt formavo skirtingi pasauliai. Brolis – komandinio sporto atstovas, jis daugiau žaidė Rytų Europoje, mane labai paveikė Vakarų Europa. Tos įtakos jaučiasi, bet esame labai labai panašūs, nesiskiria ir mūsų vertybės, besąlygiškai palaikome vienas kitą.
Mama turbūt laiminga: abu sūnūs pagaliau Lietuvoje.
Kai įsisukau į darbus, ne taip dažnai tėvai mane ir mato, ypač dabar, kai iš Kauno persikėliau į Vilnių, vis dar skraidau į varžybas užsienyje, atstovauju vienam Prancūzijos badmintono klubui.
Kaip į jūsų gyvenimą atėjo mada? Jus dizaineriai kviečia ir kaip modelį, prisidedate prie vyriškų laisvalaikio drabužių ir aksesuarų kūrimo.
Manau, kiekvienam žmogui pravartu atviromis akimis žvelgti į pasaulį, domėtis ne vien profesiniais dalykais. Nors ir labai daug laiko skirdavau sportui, bet kiekvieną laisvą minutę stengdavausi gerte gerti informaciją – juk daug laiko praleidau Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Danijoje, Anglijoje, teko būti ir Azijoje. Taigi, grožėdavausi miestų architektūra, atkreipdavau dėmesį į originaliai atrodančius žmones, man rūpėjo kultūra, maisto tradicijos. Visa tai tarsi susigėrė į mane. Visada norėjau atrodyti stilingiau, gražiau, nes...
...dažniausiai sportininkai būna tolokai nuo mados?
Kai esi vienas, labiau stebi gyvenimą, atkreipi dėmesį į detales. Mada yra būdas išreikšti save...
Negaliu jų kaltinti – jų galvos užimtos kitais dalykais. Mano situacija gal kitokia, nes per visą sportinę karjerą aš keliavau vienas, todėl visko norėjau daugiau: daugiau skaičiau, daugiau domėjausi kultūra, daugiau tiesiog grožėdavausi, daugiau pastebėdavau smulkmenų, į kurias kiti nekreipia dėmesio. Juk Lietuvoje žmonės bėga, įsisuka į savo veiklos sūkurį, nuo vaikystės yra apsupti brolių, seserų, tėvų, draugų, bendradarbių, kai kas net apskritai nežino, ką reiškia ilgai būti vienam. Kai esi vienas, labiau stebi gyvenimą, atkreipi dėmesį į detales. Mada yra būdas išreikšti save, o kai sutinki tinkamų žmonių, gali su jais ką nors įdomaus nuveikti. Su Andriumi Sergijenka, kostiumų meistru, sukūrėme laisvalaikio drabužių kolekciją, turėjau idėjų, kurias norėjau įgyvendinti.
Vis žiūriu į papuošalą ant jūsų kaklo...
Jis iš dar vieno aksesuarų projekto – „B. Urban“. Paprastas ir aiškus, be jo sunkiai įsivaizduoju savo kasdienybę – kai toli skrendu, smagu palaikyti rankoje ką nors, kas sieja su draugais, su Lietuva.
Įdomu, kiek išsilaiko ta euforijos akimirka, kai laimite?
Sportininko gyvenimas mane tuo ir žavi, kad emocijos čia ekstremalios. Pasiekti sunkią pergalę, tarkim, Europos žaidynėse, matyti, kad kyla tavo šalies vėliava... Tai neapsakoma! Emocijos tokios, kokių eilinis žmogus patiria labai labai retai. Įsivaizduoju, kad panašiai jaučiasi moterys, pagimdžiusios kūdikį. Kita vertus, sportas yra žiaurokas, nes laimi, pasidžiaugi, o jau kitą dieną grįžti į tą pačią treniruočių salę – turi dar sunkiau dirbti, nes žinai, kad tave aplenkti kiti nori dar labiau. Sportas greitai grąžina į realybę, nors dar norėtum vaikščioti iškėlęs galvą... Pergalės emocijos nuostabios: kai jauti, kad beprotiškai daug jėgų atidavei treniruodamasis, ir laimi, ne gėda ir apsiverkti. Nes tik aš vienas žinau, kiek į tą pergalę įdėjau kasdienio darbo ir pastangų.
Yra sportininkų, kurie net laimėję išeina iš salės akmeniniu veidu, o jūs galite stverti į glėbį trenerį, kristi ant kelių – žodžiu, negalvojate „ką žmonės pasakys“.
Tikrai, badmintono pasaulyje išsiskiriu emocingumu net treniruotėse. Pamenu, treneris švedas sakydavo: „Būk geras, ateik į treniruotę geros nuotaikos – tu užkreti ja kitus! Tu man labai pagelbėji.“ Dėl tokios charakterio savybės ir turėjau galimybių treniruotis daugybėje šalių – komunikabilumas ir gera nuotaika visada padeda rasti ryšių su žmonėmis: treneriai matydavo, kad net ir sunkiai dirbdamas galiu pajuokauti, pasidžiaugti, nes sportas man teikia malonumą. Nesu antžmogis, man irgi būna blogų dienų, būnu piktas ir pavargęs, bet išaušta kitas rytas ir vėl jaučiuosi žvalus ir smalsus gyvenimo. Mano mergina stebisi, kad aš žmonių daug klausinėju, – Lietuvoje nėra priimta kiek labiau domėtis kitu. Bet juk tai – normalus bendravimas, ar ne?
Daugybę metų kraustėtės iš vienos šalies į kitą. Taip sudėtinga išlaikyti ilgalaikius santykius. Jūs – kaip vėjas...
Taip, asmeninis gyvenimas labiausiai nukentėjo, nes niekada nedariau kompromisų. Tiesiog negalėjau. Turėjau tą savo kelią, dėl kurio buvau užtikrintas, kad jis veda į sėkmę. Tai mano kelias, tikiu juo, turiu patirties, privalau priimti bekompromisių sprendimų dėl karjeros, nors kartais labai blogai dėl to jaučiuosi.
Bet šiuo metu jūs – Lietuvoje. Jūsų dabartinė mergina turėtų džiaugtis.
Jai pasisekė! Tik dar vienas iššūkis: mus vis tiek skiria keli šimtai kilometrų, nes ji gyvena Klaipėdoje. Esu dėkingas ir jai, ir savo tėvams, broliui, draugams – jie visi šiandien mane supranta, palaiko ir tikiuosi, kad nesmerkia manęs už pasirinkimus, kuriuos darau dėl sporto.