Idealistai sako, kad ne piniguose laimė, pragmatikai priduria – jų kiekyje. Tiesa, matyt, kažkur per vidurį.
Akivaizdu, kad tam tikras pinigų kiekis būtinas, kad galėtume patenkinti savo būtiniausius poreikius. Jei trūksta pinigų būstui, maistui, drabužiams ar medicinos paslaugoms – laimės jausmas net iš darniausių šeimų gali greitai išgaruoti. Ir argumentas, kad žmonės kažkur Afrikos platybėse gyvena be civilizacijos išradimų, bet vis tiek jaučiasi laimingi, nėra taikytinas mums vien todėl, kad mūsų platumose gerokai mažiau saulės, kurios šviesa ir šiluma ne tik pakelia nuotaiką, bet ir išlaisvina nuo dalies komunalinių mokesčių.
Jei trūksta pinigų būstui, maistui, drabužiams ar medicinos paslaugoms, laimės jausmas net iš darniausių šeimų gali greitai išgaruoti.
Bet net sumokėjus sąskaitas dažną apima liūdesys, kai pamato, kad kaimyno kieme žolė žalesnė ir automobilis naujesnis.
Viena iš priežasčių, kodėl iki pilnos laimės mums trūksta kelių šimtų ar kelių tūkstančių eurų, – aplinkinių gyvenimas. Iš tiesų, jei esame gerokai mažiau pasiturinčios nei absoliuti dauguma kaimynų, kolegų ir artimųjų – geriau pasijusti pavyks tik tada, kai mūsų gyvenimo standartai taps panašūs į jų. Tačiau ar visada toks požiūris į savo asmeninį gyvenimą yra objektyvus ir teisingas?
Kartą teko kalbėtis su moterimi, kuri jautėsi nelaiminga tik todėl, kad gyveno viename iš sostinės daugiabučių ir važinėjo senstelėjusio modelio automobiliu, o jos sesuo turėjo gerai mokamą darbą, gyveno erdviame name viename iš prestižinių sostinės mikrorajonų ir buvo mylima turtingo vyro, kuris iš verslo kelionių jai parveždavo prabangių dovanų. Moteris jautėsi nelaiminga ne todėl, kad pačiai ko nors trūko, bet todėl, kad pavydėjo, jos akimis, sėkmingesnio sesers gyvenimo.
Kai ėmiau su ja diskutuoti apie tai, kad viskas gyvenime turi savo kainą, ji nenoromis sutiko, kad turbūt negalėtų susitvarkyti su tokiomis pat pareigomis kaip jos sesers, kad nesutiktų išleisti savo vyro į kelių savaičių komandiruotes ir negalėtų pakęsti, kad jos daiktus liestų namų tvarkytoja, o pati šeimininkaudama tokiose erdvėse paprasčiausiai nusikamuotų ir neturėtų jėgų niekam kitam. „Tai gal vis dėl to esi laiminga?“ – reziumavau mūsų pokalbį.
Dažnai svetimi gyvenimai atrodo kaip žibantys deimantai prabangių katalogų puslapiuose. Rodos, gražūs ir labai masina, tačiau juos gavusios kažin ar pasijaustume laimingesnės – galbūt priešingai, kažin ar rastume daug progų jais puoštis, o štai kaip juos saugoti – būtų tikras galvos skausmas.
Dar viena priežastis, kodėl iki pilnos laimės trūksta pinigų – įsivaizdavimas, kad, pavyzdžiui, nusipirkus visus trokštamus drabužius, batus ar kosmetiką, pagaliau susikursime svajonių įvaizdį ir jausimės gražios, stilingos ir patrauklios. Arba praleidusios atostogas kokioje nors egzotiškoje saloje pajausime sėkmingo gyvenimo skonį.
Tikėtina, kad jeigu laimė matoma kažkur toli prie horizonto, jos pavyti taip niekada ir nepavyks.
Juk laimė yra būsena, o ne sąskaita banke? Bet kodėl tuomet tos, kurios kiekvieną mėnesį atsideda nemažą sumą „juodai dienai“, su neslepiamu pavydu nužvelgia „švaistūnių“ batelius ir rankines? Ar ne paprasčiau būtų džiaugtis tuo, kas mums svarbu, nežvilgčiojant į kaimyno kiemą ir jame želiančią žolę?
Juk kiekvieno laimė kitokia, ir mes pačios renkamės kelią į ją. Tik galbūt pernelyg dažnai žvalgomės į svetimus gyvenimus ir nepastebime savojo?
Kai žmonės nemoka džiaugtis kasdienėmis smulkmenomis, nepastebi mažų gyvenimo stebuklų net tada, kai pasiekia tikslus, kurie kažkada atrodė kaip karščiausių svajonių išsipildymas – nesidžiaugia ir nesijaučia esantys laimingi, nes atsiveria nauji viliojantys toliai, į kuriuos reikia skubėti ir nėra nei laiko, nei noro mėgautis dabarties pasiekimais.