„Mano galvoj jau sukasi malūnai“, – rašė ji laiške ir vardijo, kiek būsimų darbų teatre laukia jos scenografijos: Vagnerio opera, Shakespeare’o drama, tarptautinis spektaklis Briuselyje, nauja lietuviška pjesė, kurią režisuos pati – scenografė Jūratė PAULĖKAITĖ (1962–2011). „Bet aš jau saldžiai planuoju atsitraukimą, kitą gyvenimą, kuriame manęs laukia knygos, namai, sriubos, šeštadieniai ir sekmadieniai.“
Jos darbų tempas paprastai ir buvo toks. Nebaigus repetuoti premjeros viename mieste, jau sukurtas maketas kito režisieriaus spektakliui kitame mieste, o trečias režisierius visai kitoje šalyje nekantriai laukia dekoracijų eskizo ar ir viso maketo.
2007-ieji, laikas, kai Jūratė Paulėkaitė, viena įdomiausių šalies scenografių, nuolatinė Oskaro Koršunovo spektaklių viena iš kūrėjų, sulaukdavo kvietimų dirbti ir su Gintaru Varnu, Jonu Vaitkumi, Yana Ross, suomiu Kristianu Smedsu, kitais režisieriais. Ji buvo pripažinta, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, Nacionaline kultūros ir meno premija, Norvegijos aukščiausiu teatro prizu „Heda“. Ar kada pailsėdavo, atsikvėpdavo?