Apie vaikystę, darbą televizijoje, vedybas ir skyrybas, meilę ir artimų žmonių netektis, apie tai, kad gyvenimas nevyksta pagal planą ir kaip jai teko su tuo susidoroti, – apie visa tai memuarų knygą „Vyvenimas“ parašiusi aktorė, radijo laidų vedėja Beata TIŠKEVIČ () ir pati nekantriai laukia pirmojo egzemplioriaus iš leidyklos.
Prisipažinote, kad parašyti knygą buvo sena jūsų svajonė. Kodėl susikaupėte tam dabar, o ne prieš kelerius metus? Arba ne po dešimties metų?
Kai rašiau knygą, kartais su apmaudu pagalvodavau: kodėl to nedariau prieš kelerius metus? Dabar jau būčiau rašiusi savo antrąją knygą (juokiasi). Dažnai vengiame daryti tai, apie ką svajojame, nes bijome klaidų. Bet jų vis tiek teks padaryti, o tik imdamiesi darbo tobulėjame. Nuo minčių, dvejonių, frustracijos dar nelabai kas pasiekė gerų rezultatų. Arba bent jau aš tuo netikiu. O dėl to „po dešimties metų“ – nežinau nė kas bus po metų, todėl taip toli neplanuoju.
Kartais – raudodavau iš visų jėgų, jausdavau, kad ką tik prapjoviau sau krūtinę ir išdėjau širdį į popierių. Tikiu tokia energija – jeigu pati buvau gyva, rašydama kiekvieną sakinį, kiekvieną pastraipą pakroviau savo energija, įvairiomis emocijomis, tikiu, kad tai pasieks ir skaitytoją.
Memuarai – paprastai vyresnio amžiaus žmonių žanras, kai norisi pasidalyti gyvenimiška patirtimi. Jaučiatės ganėtinai daug jos sukaupusi?
Aš irgi taip galvojau. Kai viešėjau Škotijoje, susipažinau su ten gyvenančia rašytoja, kalbėjomės apie šį žanrą. Ji pasakė, kad kiekvienam amžiui – savi memuarai. Be to, šis žanras dabar pasaulyje sparčiai populiarėja tarp jaunų žmonių. Ir, jeigu turiu ką pasakyti dabar, – kam man laukti to aštuoniasdešimtmečio?
Autobiografijai reikia dar ir ypač daug drąsos bei tokio atvirumo, lyg rytoj mirtum. Kai išguldėte savo patirtį ant popieriaus, pačiai baisu nepasidarė? Juk skaitytojai turbūt irgi tikisi pritrenkiančio atvirumo.
Emocijų buvo įvairių. Man prireikė ir drąsos, ir stiprybės, ir daug valios. Kartais būdavo baisu – vis dėlto gyvenu konservatyvioje visuomenėje, kurioje bujoja davatkos. Toks klimatas veikia... Bet sustodavau, nuoširdžiai paklausdavau, ar tos baimės, kurias jaučiu, yra mano, ar aš tikrai tikiu jomis, – atsakymas būdavo „ne“ ir rašydavau toliau.
„Emociškai buvo gerokai sunkesnis dalykas, nei galėjau nujausti“, – prisipažinote parašiusi knygą. Prisiminimus krapštyti skaudėjo?
Kūryba ir yra savęs operavimas skalpeliu be nuskausminamųjų. Galima, žinoma, taip nedaryti. Nenerti, nesigilinti, o protu viską gražiai nupiešti, bet man pačiai tai nebūtų įdomu. Aš norėjau su šia knyga leistis į vidinę kelionę ir ji buvo labai įdomi. Kartais rašydama krizendavau balsu, skambindavau draugams, skaitydavau, ką parašiau. Kartais – raudodavau iš visų jėgų, jausdavau, kad ką tik prapjoviau sau krūtinę ir išdėjau širdį į popierių. Tikiu tokia energija – jeigu pati buvau gyva, rašydama kiekvieną sakinį, kiekvieną pastraipą pakroviau savo energija, įvairiomis emocijomis, tikiu, kad tai pasieks ir skaitytoją.
Kokią patirtį buvo sunkiausia aprašyti? Gan skurdžią vaikystę? O gal skyrybas?
Buvo įdomu tai, kad, pradėjusi rašyti apie vieną ar kitą įvykį, netrukus atmindavau jį su mažiausiomis detalėmis – supratau, kiek mūsų galvoje ir kūne tūno užslėptų jausmų, patirčių, kurios tik ir laukia galimybės atgyti. Neatmenu, ką aprašyti buvo sunkiausia, – tiesiog įnerdavau į tuos prisiminimus visu kūnu, visa savo sąmone ir leisdavau rankoms juos užrašyti. Sunku buvo juos dar kartą išgyventi – ypač artimų žmonių netektis, atstūmimą ar tas akimirkas, kai jaučiausi beviltiškai vieniša.
„Parašyti knygą“ skamba taip grandioziškai, kad turėjo būti itin sunku prisiversti sėsti prie kompiuterio. Kas ragino, vertė, gal padėjo?
Manau, kad atsidūriau strategiškai palankioje gyvenimo situacijoje – esu apsupta labai gerų, mylinčių žmonių. Mano meilė Saulius mane jau seniai ragino neatsisakyti šios svajonės ir ją pildyti. Iš pradžių tiesiog pykdavau ant jo, o vėliau ėmiausi darbo. Jo tikėjimas manimi, meilė, šiluma ir rūpestis man labai padėjo tai padaryti. Taip pat ir mano draugai, kurie tiesiog plojo iš džiaugsmo, kad aš rašau, nes jie visi slapta laukė, kada gi pagaliau Beata prisiruoš rašyt knygą. Pradėjau namuose, o vėliau, kai įsibėgėjau, būdavo nebesvarbu: esu rašiusi ir oro uoste, kai man į ausį visa gerkle rėkė kažkoks vaikas. Rašiau ir lėktuvuose, kai stiuardesės primygtinai liepė padėti kompiuterį į krepšį, nes leidžiamės. Bet aš spėdavau dar kelis sakinius pabaigti! Rašiau Edinburgo, Visagino, Vilniaus kavinėse, pas draugę paskaitose, važiuojančiose mašinose... Anksčiau tvirtai tikėjau, kad tam, jog galėčiau rašyti, reikalinga ypač sterili ir tyli aplinka – tam reikia nutildyti visus medžius, mašinas, išvežti artimuosius ir visus kaimynus, kad netrepsėtų. Bet kai atrakini tą vidinį norą kurti ir pasitiki juo – varai kaip raketa, nekreipdamas dėmesio į nieką. Aplinkybės man tik padėdavo – primindavo kažką, pastiprindavo.
Juk jūsų knygos tikslas – ne šiaip papasakoti apie save. Koks tuomet? Ką norite pasakyti tiems žmonėms, kurie atsivers jūsų knygą?
Jaučiu, kad yra daug temų, apie kurias mes garsiai tylim. Dažnai verčiame save vaidinti, pozuoti prieš kitus. Aš irgi daug nutylėdavau, tik mano širdis imdavo garsiai plakti, kai kažkas atvirai prabildavo apie tai, ką man skauda. Bet vis tiek tylėdavau. O dabar nematau prasmės tylėti. Nežinau, prieš ką turėčiau pozuoti ar vaidinti, kam ką turėčiau įrodyti? Neturiu jokio noro vaidinti nei super sėkmingos, nei labai protingos, nei gražios, nei turtingos. Vienintelis mano siekis – grynumas su savimi, gyvenimu ir akimirka. Ši knyga yra mano pirmas, didelis žingsnis į šį kelią.
Kažkas iš komentatorių gražiai parašė: „Beatos žodžiai – puslapis po puslapio – gydo ir padeda priimti save su visais savo suskilusiais gabaliukais.“
Jaučiu didelį dėkingumą, kai girdžiu tokius žodžius. Žinot, mes to sudužimo bijom kaip tragedijos, kažko nenatūralaus. Bet tai natūralus ciklas – sudužai, išsigandai, susirinkai iš naujo, o, žiūrėk, visai kitoks, net gražesnis, nei prieš tai, paspindi prieš saulę laimingas ir vėl – sudūžti. Tai natūrali eiga. Kitaip neaugtume, netobulėtume, nemokėtume džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar. Gyvenimui reikia visko – ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir nevilties, ir atradimų. Pažiūrėkime į gamtą – jai tiek daug leidžiame: ir audras, ir lietų, ir saulę, ir sniegą, ir debesis, ir vaivorykštes, o sau – tik dvi emocijas. Nesąmonė! Aš sau leidžiu daug daugiau, nes juk ir esu gamtos dalis. Norėčiau, kad žmonės prieitų prie manęs ir sakytų: „Aš irgi tai išgyvenau ir, kai skaičiau apie tavo patirtį, supratau, kad nesu vienas.“ Norėčiau, kad mano knyga padėtų žmonėms lengviau kalbėtis tarpusavy. Jeigu vienas pajaus „Vyvenimą“, kitas irgi, tai jie jau susitikę kartu galės vyventi. Noriu sujungti save su žmonėmis ir juos per save. Norėčiau vienybės, gražios bendrystės.
Kodėl pavadinote knygą „Vyvenimas“? Tik todėl, kad kompiuterio klaviatūroje raidės „v“ ir „g“ yra šalia ir netyčia vietoj „g“ vis paspaudžiama „v“?
Pavadinimas visada opi tema – man nepatinka rimti pavadinimai. „Gyvenimas“ būtų tas rimtasis, kuris visai neatspindi to, ką parašiau. Ir labiau tiktų aštuoniasdešimtmečio memuarams (juokiasi). O „Vyvenime“ labai daug kas telpa: tai ir „gyvenimas“ su klaida, tai ir viva. Kažkas šiame žodyje yra ir nerangaus, ir labai gyvybingo. Manau, tai puikiai atspindi mano knygą.
Ištraukos iš Beatos Tiškevič knygos „Vyvenimas“
„Gulėjau lovoje gal mėnesį. Prabusdavau dažniausiai paryčiais nuo nerimo priepuolio, man viduje viskas taip drebėdavo, jog atrodė, kad tirta visas mano čiužinys. Aš bijojau gyvenimo, žmonių, savęs. Gailėjausi dėl visko, ką padariau prieš tai. Man trūko žmonių, palaikymo, bet, jeigu kažkas pabandydavo su manimi pasikalbėti ar man parašyti, aš neatsakydavau. Labai bijojau, kad ir vėl neturėsiu darbų ir negalėsiu savęs išlaikyti. Jaučiausi niekam nereikalinga, sugriuvusi ir nevykusi. Turėjau ir labai juodų minčių.“
„Kai išsiskyriau, užsimaniau tapti tobula – tuomet, kai jaučiausi visų palikta, drąsiai kovodama su savo baimėmis, sugalvojau dar labiau save tobulinti. Vietoj keturių sportavimo kartų per savaitę, atsirado šeši kartai ir aš dar labiau norėjau pagerinti rezultatą. Prie veganizmo dietos pridėjau dar rezultatus iš maisto netoleravimo testo, tai nustojau valgyti ne tik mėsą, žuvį, pieno produktus ir bet kokius gyvulinės kilmės produktus, bet aš dar atsisakiau kavos, česnako, svogūnų, pomidorų, paprikų, baklažanų, alyvuogių aliejaus ir t. t. Tai reiškė, kad valgyti galėjau tik namie – dažniausiai, viena. Tokia mityba man puikiai pasitarnavo kaip dar viena gynybinė siena nuo santykių ir žmonių.“
„Po truputį pradėjau suvokti, kas yra televizija. O televizija yra kosminis greitis – nespėjai įsiterpt, atsakyt, užginčyt, pasijuokt iš kito – jau visi juokiasi iš tavęs ir palieka tave kažkur užnugary. Tu nebespėjai. Televizija yra kaip plati gatvė su keliomis juostomis, kuria nuolat milžinišku greičiu važiuoja mašinos ir tu niekaip neaptinki tos tinkamos akimirkos pereiti gatvę.“
„Galima sakyti, kad dalį savo gyvenimo net negyvenau, – aš derinausi. Nuolatos taikiausi prie kitų, prie jų žvilgsnių, nuomonių, lūkesčių, patarimų, jausmų, nuotaikų. Mano mamos emocijos keisdavosi kas sekundę ir nuolatos reikėjo būti pasirengus viskam, kad tik ji, būdama blogos nuotaikos, neaprėktų ar nepadarytų ko nors baisaus. Išmokau puikiai užuosti, ką kitas jaučia ar mąsto, bet praradau gebėjimą suvokti tai, kas vyksta mano pačios viduje. Pavyzdžiui, ko noriu aš? Ką man patiktų veikti? Ką aš jaučiu tam tikrose situacijose? O ne, šie klausimai man nebuvo leidžiami. Nuolatos gyvenau taip, kad tik kitiems neužkliūčiau.“
