Knygos apie holokaustą Norvegijoje autorius S.Strangeris: „Sėdėdavau prie kompiuterio ir verkdavau“

Šio impulso rezultatas – romanas „Šviesos ir tamsos enciklopedija“, Norvegijoje sulaukęs didžiulio populiarumo ir netgi įtrauktas į vidurinės mokyklos programą. Knyga sulaukė susidomėjimo ir svetur – jau išversta į 23 kalbas. Lietuviškai „Šviesos ir tamsos enciklopediją“ išleido „Balto leidybos namai“, vertė Rūta Mataitytė.

Kaip galėjo nutikti, kad tylus žemaūgis batsiuvio sūnus Henris Rinnanas tapo kone labiausiai nekenčiamu žmogumi Norvegijos istorijoje? Ir kodėl žydų šeima nusipirko namą, kurio sienos prisigėrusios Rinnano gaujos aukų aimanų ir kraujo?

Kelionė į praeitį prasideda rašytojo šeimai viešint Trondheime, sustojus prie atminimo akmens, skirto Hirshui Komissarui.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Simono Strangerio žmonos prosenelis miesto centre prekiavo moteriškais drabužiais, naciams okupavus Norvegiją, buvo įkalintas Falstado lageryje, o vėliau nužudytas. Netrukus po karo jo sūnaus šeima apsigyveno liūdnai pagarsėjusioje nacių parankinio Henrio Rinnano gaujos viloje Trondheime, kur buvo kankinami ir žudomi žmonės, pasipriešinę okupantams. „Šviesos ir tamsos enciklopedijoje“ susipina Komissarų šeimos ir Henrio Rinnano istorijos, kurias sieja vienas namas.

Rašytojo Simono Strangerio pokalbyje su literatūros apžvalgininku Audriumi Ožalu – apie šį itin asmenišką romaną, trejus metus trukusį kūrybinį procesą, Afganistano karui skirtą naują knygą ir šiuo metu pradėtą rašyti pasakojimą, susijusį ir su „Šviesos ir tamsos enciklopedija“.

Anglų kalba jūsų knygos pavadinimas išverstas kaip „Kartokite jų vardus“, o lietuvių – „Šviesos ir tamsos enciklopedija“. Kuris pavadinimas jums tinkamesnis?

Angliškas pavadinimas toks yra todėl, kad dar nebuvau sugalvojęs norvegiško, kai knyga buvo parduota kitoms šalims. Dėl to tiesiog panaudotas vienas iš paskutinių romano sakinių: „Kartokite jų vardus“ yra knygos pavadinimas anglų, olandų ir vokiečių kalbomis.

Pavadinimas „Kartokite jų vardus“ irgi visai tinka, nes atspindi, apie ką rašoma jūsų knygoje.

Ši knyga – gana asmeniškas romanas apie holokaustą. Žydai turi tokį posakį: žmonės miršta du kartus. Pirmą – kai širdis nustoja plakti ir miršta smegenys, antrą – kai jų vardas perskaitomas, ištariamas ar prisimenamas paskutinį sykį. Tai gali nutikti po penkiasdešimties, šimto ar keturių šimtų metų. Taigi čia žydiškų tradicijų dalis. Ant daugelio holokausto paminklų užrašyti aukų vardai. Tai svarbi romano dalis. Greta viso kito ši knyga – 400 puslapių laiškas mano vaikų proproseneliui Hirschui Komissarui, nužudytam Norvegijoje per karą.

Knygų apie holokaustą populiarumas auga, kai kurie žmonės netgi vadina tai savotiška pramonės šaka. O gal turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad pradėtume apie tai kalbėti?

Kiekvienai kartai po Antrojo pasaulinio karo kildavo skirtingų klausimų. Dabar atėjo laikas: bent jau Norvegijoje pastaruosius dešimt penkiolika metų žmonės užduoda vis sudėtingesnių klausimų. Kaip norvegai prisidėjo prie holokausto? Kaip paprasti Norvegijos žmonės virto naciais? Toks požiūrio kampas visai naujas. Tai nebėra ankstesnis požiūris, kad karas iš esmės buvo blogis, atėjęs į Norvegiją iš svetur.

Daugelyje norvegų šeimų tik dabar, kai seneliai jau mirę, imama gilintis į faktus, kad jie irgi nemažai prie to prisidėjo. Manau, prieš penkiasdešimt metų būtų buvę labai sunku nupiešti palankų Henrio Rinnano, norvegų nacio, pagrindinio knygos veikėjo ir realiai gyvenusio asmens, portretą. Jis buvo slaptasis nacių agentas, atsakingas už daugybę mirčių ir nelaimių Norvegijoje.

Romane bandžiau pavaizduoti jį vaikystėje – šiltai ir empatiškai. Manau, tai svarbu, nes nė vienas žmogus negimsta monstru. Nė vienas iš mūsų toks negimė. Metams bėgant, žmonės tokiais virsta, tad noriu išsiaiškinti, kas jiems per tą laiką nutiko, kokie psichologiniai aspektai ar aplinkybės juos paveikė.

Kaip jums kilo mintis parašyti šią knygą?

Mudu su žmona esame kartu daugiau nei dvidešimt metų, bet tik prieš septynerius mano uošvė Greta papasakojo, kad užaugo Henrio Rinnano štabo būstinėje, – būtent ją galite pamatyti knygos viršelyje. Namo rūsyje jis kankindavo žmones, ten buvo įrengtos kalėjimo kameros, ten naciai linksminosi, o baigiantis karui trys žmonės ten buvo nužudyti ir sukapoti gabalais. Ir šiame name mano uošvė augo iškart po karo: žaidė, miegojo, valgė... Absurdas, tiesa?

Tai būtų absurdiška bet kuriai šeimai, nes Rinnanas – vienas žymiausių blogio simbolių tose Norvegijos vietose. Mano kartos žmonės, augę tose apylinkėse, artėdami prie to namo pereitų į kitą gatvės pusę – tarsi iš ten sklindantis blogis galėtų jiems pakenkti. Taigi bet kurios šeimos, ypač – žydų, sprendimas apsigyventi šiame name būtų labai keistas.

Mano žmonos šeima iš motinos pusės buvo žydai. Jos seneliams teko bėgti į Švediją, jie vos išgyveno, o žmonos prosenelis Hirschas Komissaras buvo nužudytas lageryje prie Trondheimo. Kai uošvė tai papasakojo, buvau priblokštas: kaip žydų šeima, patyrusi holokaustą, galėjo įsikraustyti į šį namą? Kaip šeimą paveikė namo istorija, kupina baisių praeities pasakojimų ir siaubo? Iškart pamėginau iš uošvės paimti interviu ir daugiau apie tai sužinoti.

Kai ji man papasakojo, kad stovėdavo laiptų viršuje ir pardavinėdavo ranka pieštus bilietus į miuziklo pasirodymus, vaikų rengiamus rūsyje – tuose pačiuose kambariuose, kuriuose vos prieš kelerius metus buvo nacių parankinio kankinimų kameros, – tą pačią sekundę suvokiau, jog ši istorija verta romano, ir pradėjau rašyti.

Radote atsakymą į klausimą, kodėl šeima ryžosi įsikurti tame name? Pats sakote, kad daugeliui mūsų tai būtų emociškai neįmanoma.

Tas namas žmones veikė skirtingai. Žmonos senelis nusprendė kraustytis į jį, nes norėjo padėti motinai, turinčiai parduotuvę Trondheime, – jai reikėjo pagalbos, kai vyras žuvo per holokaustą. Be to, nors istorija baisi, tas namas yra labai gražus. Manau, žmonos seneliui atrodė, jog jis ima į rankas savo gyvenimo vairą: „Žinote ką? Aš atsiimsiu šį namą ir užpildysiu jį savo istorija. Praeities nebėra.“

Deja, jo žmona manė visai kitaip: uošvė sako, kad namo praeitis ją visiškai sugniuždė. Ji, Ellen Komissar, irgi tapo mano romano veikėja. Metams bėgant, ji klimpo į vis gilesnę depresiją, kentė vis stipresnius galvos skausmus ir vis dažniau priguldavo pamiegoti palėpėje, netgi dieną. Po septynerių metų palūžo ir jie išsiskyrė. Tai knygos pabaiga.

Šeima jums leido pasinaudoti savo istorija? Manau, atskleisti tai skaitytojams nėra lengvas sprendimas. Juk žinome, jog žymiam norvegų rašytojui Karlui Ove Knausgårdui, kuris knygose aprašė savo šeimą, baigėsi skandalais.

Man nutiko visiškai kitaip – reakcija buvo išties gera. Vien faktas, kad uošvei prireikė penkiolikos metų, kad papasakotų man tą istoriją, daug ką atskleidžia: ji irgi buvo užrakinusi duris į praeitį. Todėl iš pradžių sutiko nenoromis, bet paskui ėmė kalbėti. Kaskart, kai susitikdavome, ji ar jos vyresnioji sesuo, taip pat užaugusi ten, vis daugiau papasakodavo apie vaikystę ir praeitį.

Atgaivinta atmintis sugrąžina vis daugiau prisiminimų ir atrakina vis daugiau praeities durų. Manau, keičiasi ir tavo santykis su praeitimi. Visus tuos dvidešimt metų, kiek ją pažinojau, uošvė gana griežtai atsiliepdavo apie savo motiną: „Motinos niekada nebuvo šalia, kai man jos reikėjo, ji niekada manęs negynė, nė karto neatėjo į mokyklos spektaklius, šokių pasirodymus. Visada atrodė nutolusi.“

Skamba nelabai maloniai, tiesa? Netgi piktai. Bet ilgai su ja kalbėdamas apie vaikystę ėmiau pastebėti, kad tampa vis empatiškesnė savo motinai, vis šiltesnė ir supratingesnė. Galiausiai Greta kur kas geriau suprato mamą, suprato, kaip sunku jai buvo tiek daug prarasti. Tiems žmonėms buvo vos per dvidešimt, jie turėjo daug ambicijų, norėjo studijuoti, gyventi, pasiekti didelių tikslų – kaip visi dvidešimtmečiai. Tačiau baigėsi tuo, kad penkerius metus gyveno tremtyje, neteko artimųjų, o jų ateitis buvo sudaužyta į šipulius.

Jūsų romanas pusiau istorinis, pusiau išgalvotas. Nebuvo sunku tai suderinti: pasakoti tikrus faktus pridedant ir išgalvotų dalykų?

Kai naudojiesi tikrais faktais, tarsi pasirašai sutartį su skaitytoju: man buvo svarbu išlikti tiksliam. Kiekvienas su Henriu Rinnanu susijęs epizodas paremtas interviu, biografijomis ir dokumentais – žinoma, ir romano pradžios scena, kur jis eina su broliu, o šis avi moteriškus batus, mat jų tėvas buvo batsiuvys – matyt, davė apsiauti bet ką, kai batai suplyšo. Vaikai mokykloje ėmė tyčiotis iš brolio moteriškų batų – ir šis epizodas paremtas tikra biografija.

Aišku, visos mintys, jausmai ir dialogai seniai dingo praeityje – manau, skaitytojai supranta, kad negaliu žinoti tikrųjų herojaus emocijų, minčių ir dialogų, jų jau nebėra. Romanas – tik jų rekonstrukcija. Interviu ir įrašų apie Komissarų šeimą buvo kur kas mažiau, todėl teko labiau pasitelkti vaizduotę ir remtis pokalbiais su giminaičiais, šeimos nariais.

Remtis dokumentais rašant šią knygą jums buvo labai svarbu?

Tekstas įgauna papildomos energijos, kai žinai, jog tai nutiko tikrame gyvenime. Vienoje knygos scenoje Rinnanas apsisprendžia nužudyti tris pastate įkalintus žmones, tarp jų – savo buvusią merginą, irgi slaptąją agentę. Ir užsako karstus, bet pasinaudoja svetimu vardu. Jis bando pasipuikuoti prieš savo gaujos narius, todėl paskambina į būstinę ir ištaria: „Drei kasten, bitte.“ Jis nori pasakyti – „Prašom tris karstus“, bet vėliau paaiškėja, jog „kasten“ yra ne karstas, o dėžė.

Kai suvokia, jog gautos dėžės per mažos žmonių kūnams, priverčia gaujos narius sukapoti lavonus į gabalus, kad šie tilptų. Baisu, ir tai įvyksta visai baigiantis karui. Man rodos, ši scena būtų pernelyg brutali, jei būtų išgalvota. Ji atsirado tik todėl, kad įvykis buvo tikras, – tai vienintelis jos pateisinimas.

Rašant knygą man tikrai buvo svarbu naudotis dokumentine medžiaga. Tada romanas įgauna daug energijos, skaitydamas galvoji: „Viešpatie, juk taip iš tiesų nutiko.“ O atsilyginti galiu tik išlikdamas objektyvus, kai pasakoju tuos realiai nutikusius įvykius.

Atrodo, praleidote daug laiko atlikdamas žurnalisto ir istoriko darbą. Kiek užtrukote?

Knygą rašiau trejus metus. Daug kartų važiavau į tas vietas, kur Rinnanas gyveno. Ėjau į nacionalinį archyvą, skaičiau dokumentus ir biografijas. Netgi klausiausi teismo garso įrašų – ta byla buvo puikiai dokumentuota. Sugaišau daug mėnesių. Man buvo svarbu panaudoti visą medžiagą, tik paskui nusprendžiau, kurias scenas dar reikia sukurti. Ir sukurti žmogaus portretą, kuris paaiškintų, kaip drovus mažas vaikas virto vienu didžiausių siaubūnų Norvegijos istorijoje.

Knyga parašyta lyg enciklopedija: kiekviena dalis prasideda vis kita abėcėlės raide. Priežastis ne tik estetinė: man tai padeda neapsiriboti dėl laiko ir erdvės, leidžia laisvai sklęsti, nusikelti iš dabartinės Norvegijos į keturiolikto amžiaus Ispaniją. Kita priežastis – susitelkti į pačią kalbą. Būtent kalba sukuria mūsų realybę. Ji prasideda nuo žodžių – žodžiai nėra nekalti, net genocidas prasideda nuo žodžių.

Žodžiais kuriame savo pasaulėžiūrą, nuomonę ir jausmus kitiems žmonėms. „Mes“ ir „jie“ telpa į žodžius. Vis iš naujo matome, kaip žodžiai sukelia genocidą Bosnijoje ir Ruandoje: tas pats nutiko ir per Antrąjį pasaulinį karą. Dar ir dėl šios priežasties rašiau romaną – kad paskatinčiau skaitytoją atkreipti dėmesį į kalbą.

Toks pasakojimo būdas labai įdomus ir ambicingas, bet tenka nelengva užduotis vertėjams: juk vienaip tai skamba norvegiškai, visai kitaip – suomiškai ar angliškai, todėl tenka pasirinkti visai kitus žodžius.

Taip, jiems reikėtų įsivaizduoti, kad verčia ne romaną, o poeziją. Man buvo išties smagu, jaučiausi pagerbtas, aš labai dėkingas vertėjams. Itin mažai žmonių kalba norvegiškai, Norvegija – nedidelė šalis, todėl esu absoliučiai priklausomas nuo vertėjų – taip pat ir tų, kurie verčia pasaulinę literatūrą į norvegų kalbą. Esu priklausomas tiek kaip knygų autorius, tiek kaip skaitytojas.

Pabandžiau sukurti receptą vertėjams, kad suprastų, ką turi pakeisti. Romanas prasideda nuo raidės A: „Veidai“ norvegiškai yra „Ansikter“, tačiau angliškai šis žodis skamba visiškai kitaip, todėl jį reikia keisti. Galima rinktis „Accusations“ – „Kaltinimai“, anglų kalba visai tiktų. Taigi kiekviena kalba ši knyga yra skirtinga.

Jūsų knygos vertėja Rūta Mataitytė viename interviu teigė mananti, kad norėjote papasakoti istoriją ne apie karo žaizdas, bet apie atleidimą. Sutinkate su ja? Apskritai įmanoma už tai atleisti?

Manau, įmanoma, o aukoms netgi būtina, nes neapykanta gali sugraužti iš vidaus. Man teko garbė sutikti vieną iš labai nedaugelio norvegų, išgyvenusių holokaustą Aušvice, – jis buvo mano žmonos senelio draugas. Susipažinau su juo per iškilmingą vakarienę. Jis taip pat tapo šio romano dalimi. Norvegiškoje versijoje ta dalis pažymėta raide F, kaip Falstadas – jis kalėjo toje pačioje koncentracijos stovykloje, paskui buvo išsiųstas į Aušvicą ir buvo iš tų keturių ar penkių laimingųjų, kuriems pavyko išgyventi ir sugrįžti namo.

Susitikimas man paliko didžiulį įspūdį, nes tas žmogus nebuvo kupinas neapykantos ir sunkumo dėl to, ką patyrė. Netgi priešingai – pasirodė maloni ir šilta asmenybė. Manau, jam buvo svarbu atleisti, bet – ne pamiršti, čia du skirtingi dalykai. Atleisti tai padariusiems žmonėms, jei tik jie įstengia suvokti, ką padarė, ir prašyti atleidimo.

Vertėja dar pastebėjo, kaip keičiasi atmosfera romane: nuo vaikiškų patirčių iki kankinimų ir vėl – prie šviesesnių momentų. Ji teigė, jog išversti kai kuriuos epizodus emociškai buvo labai sunku – teko stengtis nuo jų atsiriboti. O kuriuos momentus jums buvo emociškai sunkiausia aprašyti?

Kai kurios scenos išties nelengvos. Manau, tai svarbu etikos požiūriu: rašydamas siaubingus dalykus, privalau pats pajusti tą siaubą. Man atrodo etiškai ir morališkai neteisinga knygoje kankinti žmones, o pačiam nieko nejausti. Todėl bandau kuo labiau įsitraukti į tai, kas įvyko, ir rašyti kuo tiksliau. Bandau pasakoti apie tą siaubą atviromis akimis ir atvira širdimi.

Viename epizode Rinnanas paima įkaitais fermerį su sūnumi, nes sklinda gandų, kad žmonės apylinkėse slepia ginklus. Niekas nepasakoja apie tuos ginklus, nežino, kur jie paslėpti. Nacių vadovybė paprašo Rinnano išsirinkti bet kuriuos du kalinius ir priversti juos pasakyti, kur paslėpti ginklai, o jei neras – nužudyti. Jis brutaliai tuos kalinius pagrobia ir šie pasako, kad ginklai yra kažkur nuošalioje saloje.

Žinoma, jie tiesiog bando laimėti laiko – ten tikriausiai nėra jokių ginklų. Po ilgų bevaisių paieškų Rinnanas įsako juos nužudyti: tėvas tai supranta ir maldauja palikti juodu su sūnumi gyvus. Jie verkia, bet Rinnanas vis tiek liepia nužudyti. Buvo sunku rašyti tą sceną: manau, jie visi žinojo, kad tai daroma beprasmiškai, kad tie žmonės visiškai nekalti ir nėra jokių ginklų. Šis momentas vienas iš nedaugelio, dėl kurių Rinnanas vėliau teisme prisipažino besigailintis – manau, jis žinojo, kad jie nekalti. Tai prieštaravo netgi jo moralės principams.

Žmonių kankinimo ir žudymo rūsyje scenas irgi turėjo būti nelengva rašyti – taip ir buvo. Rašydamas pastarąsias dvi knygas mėginau pajusti, ką reiškia būti tame kambaryje, ką reiškia būti mušamam, beprotiškai bijoti ir verkti. Neretai baigdavosi tuo, kad sėdėdavau prie kompiuterio ekrano ir verkdavau. Tikiuosi, tas emocijas galima pajusti ir tekste.

Ši knyga Norvegijoje įtraukta į vidurinių mokyklų programą, ją skaito ir vaikai. Kaip manote, ko grožinė literatūra gali papasakoti daugiau nei negrožinė? Ko šis romanas gali papasakoti daugiau nei įprastos knygos?

Manau, literatūros galia ta, kad ji leidžia įlįsti į asmens mintis ir emocijas. Tai būtų neįmanoma, jei rašytum tik apie nutikusius įvykius. Literatūroje gali tapatintis su pagrindiniais herojais, pajusti jų emocijas ir mintis, pajusti jiems empatiją. Atsiranda galimybė geriau juos suprasti kaip žmones – negrožinė literatūra to negalėtų suteikti, o grožinė tikrai gali.

Manau, tai esminis skirtumas ir didžiausia galia. O skaitymo galia yra empatija. Jei nejauti bendrystės su žmogumi, apie kurį skaitai, nesijauti ir sužavėtas, laimingas ar liūdnas dėl to, kas jam nutiko. Empatija – skaitymo esmė. O kare yra atvirkščiai.

Naujoji jūsų knyga pasakoja apie Afganistaną. Ką ji turi bendra su kitomis jūsų knygomis – pavyzdžiui, su šia apie holokaustą?

Tai karo traumos. Pastarasis mano romanas pasakoja apie realų žmogų – norvegą karo veteraną, su NATO pajėgomis kovojusį Afganistane. Jis išvyko 2011-aisiais, būdamas dvidešimt vienų ir kupinas optimizmo: tuo metu save net vadino nemirtingu. Jis grįžta namo patyręs visą karo siaubą: regėjo žmones, nusimetančius bombų nutrauktas rankas, privalėjo nužudyti taip arti stovintį talibų kareivį, kad matė jo veidą.

Nedaug trūko, kad pats būtų nusižudęs. Parvykęs jis patiria potrauminio streso sutrikimą: jį kamuoja košmarai ir nerimas, jį palieka mergina, jis nebegali dirbti, nusigręžia draugai... Galiausiai nutaria nusižudyti. Tokia yra romano pradžia.

O tada sudaro sutartį su motina. Ši neprieštarauja: jeigu jis iš tiesų daugiau nebegali gyventi, ji tai supranta. 2015-ųjų pavasaris, ji paprašo tik vieno – duoti dar truputį laiko. Jis pažada jai padovanoti dar vienas Kalėdas. Taigi visas romanas yra tarsi atgalinis 304 dienų skaičiavimas – dienų, kurias sūnus dovanoja motinai iki savo savižudybės. Per tą laiką jis randa būdą, kaip vėl grįžti į gyvenimą. Jo gyvenimas vis dar nelengvas, bet dabar jis vedęs, augina du vaikus – ir patiria daug laimės.

Kai rašiau romaną, jis sykį pasakė, kad rašymo procesas padėjo nustumti Afganistaną į praeitį, nebesuvokti savęs kaip kareivio ir pradėti naują gyvenimą. Manau, šis romanas net labiau nei „Šviesos ir tamsos enciklopedija“ parodo, kaip karas sugniuždo žmones – netgi likusius gyvus, kaip jis gali tave pražudyti. Herojus visas mintis ir emocijas tarsi slėpė kiaute, jis nebefunkcionavo kaip žmogus. Taip nutinka daugeliui karo veteranų.

Turite naują temą, kurią norėtumėte išanalizuoti?

Pernai sukūriau tinklalaidę apie būrelį norvegų, išgelbėjusių daug žydų, ir aptikau nuostabią istoriją. Šioje knygoje ir mūsų šeimos istorijoje pasakojama, kad mano žmonos močiutę (romane ji vardu Ellen Komissar) išgelbėjo nedidelė kompanija „Karl Frederiksens Transport“. Iš tiesų ją išgelbėjo žudikas, vos prieš mėnesį nužudęs žydų porą: jis nuskandino jų kūnus ežere, pagrobė pinigus, brangius daiktus ir laikrodžius. Bet ir toliau gelbėjo žmones.

Taigi aš turiu dėkoti žmogžudžiui už tai, kad išgelbėjo mano žmonos močiutę, ir už šiandieninį gyvenimą. Kitas mano romanas bus labai netikėtas „Enciklopedijos“ tęsinys – ką tik pradėjau jį rašyti. Tai bus tarsi žmogžudžių ir gelbėtojų muziejus.