„Keliaudama po Europą šiandien sutinku labai daug dviratininkų, kurių dauguma – vyresnio amžiaus žmonės. Stebėdama juos suprantu, jog žmogaus galimybės yra beribės“, – pasakoja „100 km dviračių žygio“ ambasadorė, grožio klinikos „Vitkus Clinic“ vadovė Vita Degutienė. Dalindamasi savo patirtimi, ji atskleidžia, kodėl atrasti dviračių sportą – niekada nevėlu.
„Mindama aš gyvenu daugiau negu 365 dienas metuose. Aš daug daugiau pamatau, daug daugiau patiriu. Dviračiu pradėjau važiuoti ir į verslo susitikimus. Man tai yra puiki susisiekimo priemonė. Su mašina aš daug ilgiau užtrunku“, – apie savo kasdienybę pasakoja V. Degutienė.
Dviratį ji mina nuo vaikystės, tačiau plentu važinėti pradėjo tik prieš keletą metų. „Iki tol sportuodavau, bet dviračiu važinėdavau retai. Kai pradėjo strigti širdies ritmas, kreipiausi į sporto gydytoją, kuris man patarė treniruoti širdį ir stiprinti kraujagyslių sistemą. Pradėjau minti dviratį kasdien bent po porą valandų, ir taip jau ketvirtus metus“, – teigia pašnekovė.
Per šį laiką dviratininkė suorganizavo ne vieną masinį dviračių žygį, taip pat inicijavo mokomąsias treniruotes pradedančioms dviratininkėms savo šeimai priklausančių namų kieme, Valakampiuose.
„Šiandien stebiu moteris, kurias prieš keletą metų išleidome į trasą, ir mano širdis dainuoja. Prisimenu, kaip jos baikščiai kadais lipo ant dviračio, o dabar drąsiai leidžiasi į žygius, dalyvauja įvairiose mėgėjiškose varžybose. Jos laimingos, įtraukė ir savo vyrus į sportą, laisvalaikį leidžia kartu – ir tai nuostabu“, – džiaugsmo neslepia V. Degutienė.
Jos teigimu, pavasaris – idealus metas įsitraukti naujas veiklas, praleisti daugiau laiko gamtoje, judesyje. Dviratininkei užduodame 10 klausimų apie tai, ko reikia važiavimo pradžiai.
1. Ar dviračių sporte galioja kokios nors amžiaus ribos?
Keliaudama po Europą šiandien sutinku labai daug dviratininkų, kurių dauguma – vyresnio amžiaus žmonės. Stebėdama juos suprantu, jog žmogaus galimybės yra beribės. Svarbiausia – turėti noro, o kai yra noras – gali tikrai daug gyvenime pasiekti. Nereikia savęs riboti ir bent jau pabandyti.
Jei dviračiai patiks, norėsis minti daugiau, žinoma, ilgainiui verta konsultuotis su kardiologais, sporto medicinos gydytojais, reguliariai tikrinantis sveikatą, stebėti savo rezultatus.
2. Ar tiesa, kad važiuojant dviračiu dirba visi raumenys?
Taip. Dirba ir kojų, ir pečių, ir rankų, ir nugaros raumenys. Taip pat stiprėja širdies bei kraujagyslių sistema.
Aš dar pridėčiau, jog dirba ir mūsų smegenys. Išsiskiria daug laimės hormonų ir mažėja streso hormono. Atsigauna protas. Važiavimas dviračiu tam tikra prasme prilygsta meditacijai.
3. Kokios įrangos reikia pirmajam važiavimui?
Dviračio, būtinai šalmo. Jeigu neturite dviračio, nebijokite jo pasiskolinti iš draugo ar išsinuomoti dienai ar kelioms valandoms. Į kelionę taip pat reikėtų pasiimti gertuvėlę vandens. Karštą dieną svarbu vartoti skysčius kas 15 minučių.
Reikėtų nepamiršti ir akinių nuo saulės, kurie saugo ir nuo dulkių, ir nuo vabzdžių, kurie važiavimo metu gali patekti į akis. Atviras kūno vietas (ypač tiems, kurie turi itin jautrią I ar II tipo odą) būdina teptis apsauginiu kremu nuo saulės.
4. Kokį sportinį krūvį patariate pradedančiajam (–ai)?
Kadangi organizmą reikia pratinti po truputį, kasdien reikėtų praminti bent po 30 minučių. Pirmąsias savaites, mėnesius nepatariu rinktis tolimų distancijų, sudėtingų maršrutų.
Labai svarbu neperdegti ir gerbti savo kūną. Mes ir taip kasdien patiriame daug streso. Viską reikia daryti su saiku, krūvį didinat po truputį. Važiuoti reikėtų ramiame periode – taip, kad galėtumėte važiuodami kalbėtis, netrūktų oro, nesukiltų pulsas.
5. Kaip išsirinkti aprangą ir avalynę? Ir ar tai reikalauja didelių investicijų?
Bendra taisyklė tokia – apranga neturėtų varžyti kūno judesių, o renkantis avalynę, svarbu, kad ji nespaustų, netrintų kojų, koja bate kvėpuotų. Tikrai tiks ir kasdienis sportinis komplektas.
Vėliau, kiek labiau apsipratus, kaip ir kiekviename sporte, natūraliai atsiras individualūs poreikiai. Galbūt norėsis patogesnių batelių ar geresnės įrangos, bet viską galima įsigyti su laiku.
6. Kokį maistą rinktis kelyje?
Bananai, datulės, šokoladiniai batonėliai – visada juos patariu turėti galinėje kišenėje. Beje, dviračių sportas yra itin palankus smaližiams, kurie mėgsta saldumynus, pyragėlius. Jeigu tikrai daug ir nuoširdžiai mini, gali savęs neriboti.
7. Koks paros metas tinkamiausias važinėjimui?
Tai – labai individualu. Vienus fizinis krūvis apramina, kitus, priešingai – tonizuoja. Tarkime, aš negaliu treniruotis vakarais, nes po to neužmiegu naktį. Man geriausias rytinis laikas prieš darbą ar vidurdienis, kai galiu pasikrauti jėgų dienos darbams.
Bendromis rekomendacijomis, prieš miegą (t. y. nuo 9 val. vakaro) rekomenduojama rinktis ramų ir neintensyvų važiavimą.
8. Kokias išmaniąsias programėlės ar įrenginius rekomenduojate dviratininkams?
Visi, kas važinėja dviračiais, turi savo tikslus. Vieni siekia sportinių interesų, o man be galo svarbus yra bendravimas. Šiandien naudoju ir rekomenduoju laimės programėlę „Strava“, kuri leidžia fiksuoti nuvažiuotą atstumą, laiką, matyti įveiktas trasas žemėlapyje, dalintis kelionių įspūdžiais bei nuotraukomis su kitais bendraminčiais.
Dar patarčiau įsigyti širdies daviklį, kuris sujungia su telefonu, ir važiuojant gali matyti savo širdies veiklos analizę.
9. Trasos – kur geriausia pradėti važinėtis?
Labai rekomenduoju išmėginti Valakampių kelius arba Vingio parko trasas. Taip pat patariu būti itin atsargiems dviračių takuose, kur pėstieji dažnai vedžioja šunis, bėgioja vaikai, vaikšto mamos su vežimėliais.
10. Kokių taisyklių svarbu laikytis kelyje? Koks elgesys dviratininkų kultūroje yra netoleruojamas?
Ar dviratininkas, ar vairuotojas – visi esame kelių eismo dalyviai. Reikia laikytis bendrųjų kelių eismo taisyklių, važiuoti dešiniau, žiūrėti į kelią (nežioplinėti, nerašyti žinučių) ir neviršyti leidžiamo greičio. Jokiu būdu negalima važiuoti išgėrus.
Mano asmeninė taisyklė, kurios visada laikausi – pagarba aplinkai.
Ačiū už pokalbį!