Marshallas Goldsmithas ir Markas Reiteris greitai pasirodysiančioje knygoje „Trigeriai. Kodėl nedarome to, ką žinome“ pateikia 15 klaidingų įsitikinimų, kurie lemia nesėkmę dar jai neįvykus.
Šie įsitikinimai blokuoja ilgalaikius pokyčius, nes naudojami kaip pasiteisinimas. Jei išties trokštate pokyčių, svarbu šias mintis atpažinti ir jomis suabejoti. Tik tuomet galėsite pasiekti pokyčių ir pakeisti savo elgesį net ir būdami brandaus amžiaus.
1. Jei suprasiu, padarysiu. Perskaitę patarimų knygas žmonės kartais sako: „Neperskaičiau nieko, ko dar nežinojau.“ Tačiau dauguma, net vis skaitydami tuos pačius patarimus, jų netaiko savo gyvenime. Jei teko dalyvauti seminare ar įmonės renginyje, kur visi dalyviai sutarė, ką toliau daryti, o po metų niekas nepasikeitė, tikrai žinote, kad suprasti ir daryti – du skirtingi dalykai.
Jei teko dalyvauti seminare ar įmonės renginyje, kur visi dalyviai sutarė, ką toliau daryti, o po metų niekas nepasikeitė, tikrai žinote, kad suprasti ir daryti – du skirtingi dalykai.
Vien tai, kad žmonės supranta, ką reikia daryti, neužtikrina, kad jie tai tikrai darys.
2. Aš turiu valios ir nepasiduosiu pagundai. Garbiname valingus žmones, o stokojančius savikontrolės niekiname. Tai kvaila, nes tik nedaugelis gali tiksliai įvertinti ar nuspėti savo valios stiprybę. Mes ją ne tik pervertiname, bet ir nuolat nuvertiname aplinkoje esančių ir iš kelio vedančių dirgiklių įtaką. Valios pastangos, kurias numatome užsibrėždami tikslą, retai prilygsta valiai, kurią demonstruojame to tikslo siekdami.
3. Šiandien yra ypatinga diena. Kai norime pasiteisinti dėl nuklydimo, bet kuri diena gali tapti ta „ypatingąja diena“. Rytoj vėl laikysimės nusistatytos disciplinos. Jei tikrai norime pasikeisti, turime susitaikyti su faktu, kad negalime atleisti vadžių kiekvieną kartą, kai tik kalendorius pasiūlo patrauklesnę įprastos dienos alternatyvą. Sėkmingi pokyčiai neįvyksta pernakt, tad reikalingas nuoseklumas.
4. „Aš bent jau esu geresnis nei...“ Kai nepavyksta ar pralaimime, sau sakome: „Aš bent jau esu geresnis nei kažkas kitas“. Mes leidžiame sau tokiems būti, nes nesame blogiausi pasaulyje. Tai mūsų pasiteisinimas siekiant nusiraminti, nuleisti savo motyvacijos ir disciplinos kartelę. Taip sukeliame apgaulingą neliečiamumo jausmą.
5. Man nereikia pagalbos ar sistemos. Vienas iš ydingiausių įsitikinimų – niekinamai vertinti paprastumą ir sistemą. Tai natūrali reakcija, siejanti tris prieštaringus impulsus: 1) mūsų panieką paprastumui (tik tai, kas sudėtinga, verta dėmesio); 2) mūsų panieką mokymams ir tolesniems veiksmams ir 3) mūsų tikėjimą, kad sėkmingai galime viską padaryti patys. Visas šis derinys sukelia išskirtinumo pojūtį. Jei manome esantys geresni už tuos, kuriems reikalinga sistema ir patarimai, mums trūksta vienos labai svarbaus dalyko, padedančio keistis – nuolankumo.
6. Aš nepavargsiu ir mano entuziazmas neišblės. Kai ryte planuojame ilgai dirbti ir baigti užduotį, jaučiamės žvalūs ir energingi, tačiau padirbėję kelias valandas jau pradedame justi nuovargį ir būname labiau linkę pasiduoti. Planuodami siekti tikslo tikime, kad liksime energingi ir mūsų entuziazmas siekiant pokyčių niekada neišblės. Retai pripažįstame, kad savikontrolė yra ribota.
7. Aš turiu marias laiko. Egzistuoja du priešingi įsitikinimai, kurie vienu metu sukasi mūsų galvose ir virsta iškreiptu požiūriu į laiką: 1) apskaičiuodami laiką, kurio reikia kokiam nors darbui padaryti, mes nuolat jo skiriame per mažai; 2) mes manome, kad laikas beribis ir jo pakaks norint galiausiai pasiekti visus tikslus, susijusius su asmeniniu tobulėjimu. Įsitikinę, kad laiko marios, nuolat atidėliojame.
Nors taip dar niekada nebuvo, planuojame taip, tarsi ateityje šis palaimingas pasaulis tikrai egzistuos. Dėl šio įsitikinimo kyla nerealūs lūkesčiai.
8. Aš nesiblaškysiu ir nebus jokių netikėtumų. Kurdami ateities planus retai numatome įvairius dėmesį atitraukiančius veiksnius. Planuojame taip, tarsi ketintume gyventi tobulame pasaulyje ir būtume palikti ramybėje, kad galėtume visą dėmesį sutelkti į savo darbą. Nors taip dar niekada nebuvo, planuojame taip, tarsi ateityje šis palaimingas pasaulis tikrai egzistuos. Dėl šio įsitikinimo kyla nerealūs lūkesčiai.
9. Mano gyvenimas pasikeis akimirksniu. Pokyčius gali sukelti staiga šmėstelėjusi įžvalga ar valios pliūpsnis. Trumpam toks žmogus pajunta nušvitimą. Tačiau labai dažnai išgyvenančiam lūžį būdingas stebuklinis mąstymas. Tai reikėtų vertinti atsargiai. Taip, gali taip nutikti, tačiau tokio proceso pagrindas – impulsas, o ne strategija.
10. Mano pasikeitimas bus ilgalaikis ir man niekada nebereikės nerimauti. Mūsų suvokimu, laimę pasieksime tada, kai būsime paaukštinti, nusipirksime namą arba susirasime vyrą ar žmoną ir pan. Tai įsitikinimas, kad laimė yra nekintantis ir baigtinis tikslas. Šis įsitikinimas sukelia klaidingą pastovumo jausmą. Jei mes nustojame veikti, teigiamas pokytis nebus ilgalaikis.
11. Kai išspręsiu senas problemas, naujų nekils. Dažnai pamirštame, kad seną problemą išlydint pro duris, pro jas paprastai įeina nauja. Šiuo atveju puikus pavyzdys yra loterijų laimėtojai. Tyrimai rodo, kad laimėjusieji loterijoje jau po dvejų metų nebūna laimingesni, nei buvo prieš laimėdami.
12. Man už pastangas bus sąžiningai atlyginta. Tikime, kad už mūsų kilnias pastangas ir gerus darbus bus atlyginta, o negavę tinkamo atlygio jaučiamės apgauti. Jei pokyčių siekiama tik dėl išorinio atlygio, negalime būti tikri, kad pasieksime, ko norime. Jau pats tobulėjimas yra atlygis.
13. Niekas nekreipia į mane dėmesio. Mes manome, kad kartais galime grįžti prie savo netinkamo elgesio, nes niekas mūsų nepastebi. Jei lėtas ir nuoseklus tobulėjimas kitiems bus ne toks akivaizdus, koks yra mums, grįžus prie ankstesnio elgesio, tai tikrai niekada neliks nepastebėta.
14. Jei pasikeisiu, tai nebebūsiu aš. Daugelis klaidingai mano, kad jei pasikeisime, nebebūsime tokie, kokie iš tikrųjų esame. Šis įsitikinimas sukelia užsispyrimą. Mes atsisakome keisti elgesį, kad prisitaikytume prie naujos situacijos, nes tai „ne aš“. Mes galime pakeisti ne tik savo elgesį, bet ir savivoką.
15. Esu pakankamai išmintingas, kad įvertinčiau savo elgesį. Save vertindami mes tikrai labai klystame. Jei mums sekasi, esame linkę nuopelnus prisiimti sau, o dėl nesėkmių kaltiname situaciją ar kitus žmones. Šis įsitikinimas iškreipia objektyvumo pojūtį. Mes įsitikiname, kad save vertiname sąžiningai ir tiksliai, nepaisydami to, kad kiti žmonės save nuolat pervertina.