Kodėl nenutraukiame santykių, net jei jie nebedžiugina?
Nieko keista, kad žmonės bijo prarasti. Nenori išmesti seno ir netinkamo dėvėti megztinio. Vengia parduoti nuvertėjusias akcijas. Nedrįsta nutraukti beviltiškų, neperspektyvių santykių ir verčiau renkasi būti nelaimingi.
Net jei kartais ir nenorime patys sau pripažinti, pasitaiko įstrigti santykiuose, neturinčiuose ateities. Galime tai slėpti nuo aplinkinių, prisidengti santykių krize arba mėginti prisitaikyti prie esamos padėties, bet tiesa yra viena: išsiskirti nėra lengva.
Skyrybos, nepaisant laiko, praleisto su partneriu ar partnere, gąsdina. Net tada, kai esame tikri dėl to, kad santykių išsaugoti neįmanoma, smegenys mėgina mus atkalbėti: „Galbūt verta pamėginti ištverti audrą ir duoti meilei dar vieną galimybę?“ Mokslininkai teigia, kad kuo daugiau investuojame į santykius, tuo labiau esame linkę juos išsaugoti, net jeigu jie ir netenkina.
Psichologas ir Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas tyrė, kaip žmonės reaguoja į nuostolius. Jis pirmasis apibrėžė terminą „nuostolių baimė“ („loss aversion“): ekonomikoje ir sprendimų teorijoje ši sąvoka apibūdina žmonių polinkį verčiau išvengti nuostolių, užuot gavus atitinkamą pelną. Pavyzdžiui, geriau neprarasti 5 dolerių, negu 5 dolerius rasti. Tyrimai rodo, kad nuostoliai psichologiškai yra bemaž dvigubai paveikesni už pelną.
Anot mokslininkų, žmonės nėra linkę patirti nuostolių ir siekia išvengti klaidų – verčiau renkasi išsaugoti esamą padėtį, net jeigu ji ir verčia jaustis nelaimingiems. Tarkim, jei vykdant projektą buvo išleista apvali pinigų suma arba išeikvotos didelės laiko sąnaudos, žūtbūt stengiamasi jį tęsti ir baigti.
Tas pats ir su santykiais: nevykusių nesiryžtama nutraukti ne tik dėl to, kad partnerius sieja tam tikri įsipareigojimai, bet ir todėl, kad į juos buvo įdėta per daug emocijų, pinigų arba pastangų – lengviau likti su žmogumi, kurį pažįstame, nei rinktis už durų laukiančią nežinomybę. D. Kahnemanas knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ teigia, kad tokios baimės „verčia žmones per ilgai laikytis įsikibus prastų darbo vietų, nelaimingų santuokų, neperspektyvių tyrimo projektų“.
Dėl įdėtų pinigų, pastangų ir laiko žmonės labiau linkę išsaugoti santykius, nors jais ir nėra patenkinti.
Tyrimo, kurį atliko psichologė Sara Rego su kolegomis iš Minho universiteto Portugalijoje, metu buvo pristatytas hipotetinis santykių modelis siekiant nustatyti, ar tyrimo dalyviai ryžtųsi nutraukti 10 metų trunkančias santuokas, jei poroje vyrautų priešiški santykiai ir nebūtų lytinių santykių. Rezultatai parodė, kad 35 proc. dalyvių, pripažinusių, jog į santykius investavo pernelyg daug pastangų arba, tarkim, išleido daug pinigų norėdami drauge su antrąja puse nusipirkti namą, santykius tęstų.
Eksperimento autorė teigia, kad jis patvirtino išsikeltą hipotezę, jog dėl įdėtų pinigų, pastangų ir laiko žmonės labiau linkę išsaugoti santykius, nors jais ir nėra patenkinti.
Trumpai tariant, pasitraukti yra gerokai sunkiau, – juk kai pasiduodame, viską prarandame. Todėl įstringame nuolat besisukančioje karuselėje: „Tik dar viena vakarienė, dar vienerios atostogos...“
Įsipareigojimai ir nuostolių baimė – jėgos, svarbios ir abi atskirai, o susijungusios dar labiau apsunkina išsilaisvinimą nuo irstančių santykių. Štai kodėl taip sudėtinga rizikuoti tuo, ką ilgus metus kūrėme, netgi jei tai – taip toli nuo trokštamos laimės.