Kodėl ultramaratonininkė Viktorija Tomaševičienė už gražią Lvovo sielą sutiktų mokėti daugiau pinigų

Įspūdžiais ji pasidalijo savo tinklaraštyje: https://begant.blogspot.lt/2017/06/prabegimai-lvove-ir-mazas-zingnis-i.html

Keletas dienų Ukrainoje, Lvove, ir vienos dienos pabėgimas į Karpatus. Ką per tiek galima nuveikti? Priklauso nuo norų ir idėjų, bet šį tą nuveikti galima.

Siauros senamiesčio gatvelės, begalė už įdomių fasadų pasislėpusių mažų kiemelių, jaukus pasipuošęs senamiestis apsuptas secesiniu naujamiesčiu, parkais, kalvomis su techniškais pakilimais ar 5 metrų uolomis. Visokiausių instrumentų garsai vakarais iš kiekvienos gatvelės, atrodo lyg tam mieste būtų įsikūrusi kokia prestižinė gatvės muzikantų akademija ir studentai intensyviai repetuotų prieš artėjančius egzaminus.

Gera kava ir ją gali gauti išsinešimui (čia „stumiu“ ant Italijos, nes ten kava labai gera, bet jie neleidžia jos gadinti vienkartiniuose puodeliuose). Ir jei viso šio gėrio ir grožio dar maža, gali už eurą (taip, vieną eurą) sėst į traukinį ir nulėkt dienai iki Karpatų kalnų ir ten spėt įropot į kokią viršūnę. Ir visa tai pigiai, labai pigiai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš pusmetį ar net kiek seniau bežiūrinėjant Facebook pastebėjau labai pigius lėktuvo bilietus į Lvovą. Berods, apie 25 eurus į abi puses vienam žmogui. Greitai pasižiūrinėjau internete, kas įdomaus yra Lvove ir radusi ten keletą gražių senamiesčio vaizdų, nusprendžiau, kad vykti verta.

Bilietai yra. Nusprendėme, kad vyksime visa šeima – aš, mano vyras ir du paaugliai vaikai. Artėjant išvykos datoms susiradome per „Airbnb“ nedidelį butuką senamiestyje sename name su sena laiptine, kur laiptai dar mediniai ir yra vidinis kiemelis – totali senamiestinė egzotika, kas man daug labiau patinka, nei „nušlifuoti“ viešbučiai.

Lvovą pasiekėme vakare. Dėl nuvykimo iš oro uosto į senamiestį, kur gyvenome, nebuvo jokios problemos, nes buto, kurį nuomavomės šeimininkai pasiūlė paimti mus iš oro uosto už 6 eur. Klausimų nebuvo ar ieškoti alternatyvių variantų. Greitai įsikūrę jaukiame butuke vakare dar skubėjome išlėkti į miestą ir gauti ko nors valgomo bei rasti kokią naktinę parduotuvėlę, nes po kelionės badas jau žiūrėjo į akis. Viską, ko norėjome, radome senamiestyje labai greitai – ir valgyti itališko maisto kavinėje ir maisto produktų kitos dienos pusryčiams naktinėje parduotuvėlėje. Spėjome pamatyti šiek tiek naktinio senamiesčio ir ėjau į laikinus namus jau galvojadam apie tai, kaip kitą dieną pabėgiosiu po tą gražų senamiestį ir jį geriau apžiūrėsiu.

Apie bėgiojimą po senamiestį. Aš tai vadinu miesto tyrinėjimu bėgte, kuomet bėgu ten, kur man atrodo įdomu be išankstinio griežto maršruto. Dažniausiai žinau pagrindines vietas, kurias norėsiu pamatyti, bet pakeliui link jų leidžiu miesto vaizdams spręsti, kaip susidėlios maršrutas. Jei yra įdomi gatvelė pakeliui – aš į ją suku, jei matosi gražus bokštas už namų – aš pribėgu jį apžiūrėti, jei traukia akį kokie laiptai – nieko prieš vertikalius metrus, jei aikštė, pro kurią bėgu, man patinka – galiu sustoti ir ja kažkiek pasidžiaugti.

Ir fotografuoju kiek noriu nestabdant laikrodžio. Tokio bėgimo metu tikslas lieka vienas – įspūdžiai. Dar svarbus gali būti laikas, bet ne treniruotės laikas, nes toks bėgimas turbūt neįsipaišytų į jokios treniruotės rėmus, bet laikas, kurį gali skirti miesto pažinimui ir įspūdžių kolekcionavimui. Nei greitis, nei atstumas tokiame bėgime nebesvarbūs, nes jei būtų svarbūs, tai skaičiai, tikėtina, labai demotyvuotų ir neleistų džiaugtis įspūdžiais.

Tingiai išsijudinus kitą rytą, o tiksliau artėjant vidurdieniui, tyliai ir ramiai nusileidžiu sena laiptine žemyn. Visiška tyla jaukiai įsikūrusi senoje laiptinėje susipina su garsėjančiu miesto šurmuliu artėjant prie senų didelių medinių durų ir jas pravėrus, tarsi teatro uždangai pakilus, nusišypso Lvovo senamiestis, pasipuošęs aikštėmis su balandžiais, jaukiais skverais su skulptūromis, puošniom barokinėm bažnyčiomis, šiltų atspalvių senamiesčio pastatais, kurių daugiaspalvės sienos rodo kiek jie daug atsimena ir matė, gatvėmis su tramvajais, muzika ir gera nuotaika.

Lėtai, besidairant ir apžiūrinėjant apibėgti Lvovo senamiestį yra vieni niekai. Jis nėra mažas, bet lėtai bėgant judama vis tiek greičiau nei einant. Lvovo senamiestis yra iš tų apie kuriuos sakoma, kad „turi savo atmosferą“. Taip, jisai tikrai turi savo atmosferą ir savo stilių. Laviruojant siauromis gatvelėmis galima rasti įdomių kiemų ir skverų, siauru pasažu praeiti iš vienos aikštės į kitą. Iš triukšmingos ir puošnios Rynok aikštės labai greitai galima patekti į mažą ir tylų kiemelį, kuriame įsikūrusi vaistinė ir šalia jos durų drąsiai tupi katinas ir nieko nebijo. O iš siauros ir tylios gatvelės su arka greitai gali atsidurti Operos aikštėje, kuri puošiasi fontanu ir viską iš rankų griebiančiais balandžiais.

Kiek palikus senamiestį paprasta pasiekti bent keletą parkų. Vieni jų labiau prižiūrėti, kiti – mažiau. Na ir, žinoma, pilies kalnas. Pilies ten nebėra, likęs tik pavadinimas, bet iš ten atsiveria vaizdai į visas miesto puses.

Bėgant tolyn nuo senamiesčio gatvės platėja, pastatai aukštėja, dingsta tramvajai. Man norisi grįžti atgal į senamiestį – ten, kur muzika, kur šurmulys, gal kiek turistiškas, bet vis tiek jaukus, kur daug mažų parduotuvėlių. Pabėgiojus, nors ir lėtai, jau traukia kvapai iš kepyklėlių, kurias galima rasti beveik ant kiekvieno kampo senamiestyje. Ir kiekviena pakeliui esanti kepyklėlė atrodo geriausia, nes iš jos skaniausiai kvepia.
Iš pirmojo lengvo pažintinio bėgimo po Lvovą grįžtu apsiginklavusi dideliu kavos puodeliu ir dar šiltomis bandelėmis. Beveik pasaka.

Lvovas įdomus – pilnas kontrastų. Ten stebina senamiesčio grožis ir antitransportinė ramybė, nes į senamiestį gali patekti tik tramvajai ir senamiesčio gyventojų transportas, o tuo pačiu už keliolikos metrų naujamiestyje kamščiuose ir išmetamųjų dujų tvaike susispaudę kartu stovi žiguliukas ir BMW X6. Žiguliukas Lvove pakankamai dažnai sutinkamas važiuojantis gatvėje, o ne pūvantis pamirštas kokiam nuošaliam kieme. Kaip ir šalia prabangios „Chanel“ parduotuvės visai šalia, tiksliau kitoje gatvės pusėje, skvere įsikūręs turgelis su palapinėmis dengtomis „celofanu“, kurio palaidus kraštus plazdena skersvėjis.

Maisto Lvove galima rasti labai įvairaus. Senamiestis pilnas kavinių. Kai kurios jų daugiau pyragaičių su kava kavinukės, bet yra visokių. Didelių ir mažų, prabangių ir paprastų. Daug itališkos virtuvės kavinių. Kažkaip jos ten prigijo. Galbūt dalinai itališkos kavinės, ir tai, kad kalnai labai šalia ir net pačiam mieste galima rasti gerų trail takelių Lvovas man priminė Bergamą. Taigi, ir pajudėkim link Lvovo trail takų.

Pirmąją dieną su Julium išnarstėm visą senamiestį ir būnant ant Pilies kalno akį patraukė netoli besipuikuojančios kalvos su smėlėtais ir stačiais takeliais. Buvo aišku, kad kitą dieną norėsis ten patekti.

Antrąją bėgiojimo po Lvovą dieną patraukėme toliau nuo senamiesčio, nes norėjosi apžiūrėti, kas yra tos kelios viršūnėlės, kurias miesto žemėlapiai nurodo kaip kalvas. Keliolika minučių nuo senamiesčio – ir gali džiaugtis 80 metrų aukščio slidžių kalnu ir Zmejeva kalva, į kurios viršūnę veda smagūs techniški takeliai, kuriuose net uolų elementus galima aptikti.

Iš gražaus senamiesčio tiesiai į techniškus takus su vaizdu į tą patį nuostabų senamiestį. Kažkas nerealaus! Tai miesto trail rojus. Ir ne kitaip. Ir kaip man buvo keista, kad nesutikome daugiau po vietinę trail meką bėgiojančiųjų. Bet jie dar atras. Tikrai atras. Su tokiom sąlygom neįmanoma neatrasti.

Toliau patraukėme link didesnio parko, kuriame yra šaltinis ir Čatovi (Chartovi) uolos. Tai jau kiek didesnis parkas, nutolęs nuo senamiesčio apie 7-8 km. Bėgant link jo nieko įspūdingo neatradome, bet pamatėme ,kiek neturistinio Lvovo su senais namais, senomis skurdžiomis parduotuvėmis, netvarkytus šaligatvius ir paprastą aplinką, kur kiek keistai jaučiausi su naujausiais Salomonais ir Spartan Ultra laikrodžiu.

Ir taigi – didelis kalvotas parkas, beveik miškas. Pažymėtas takas – jis veda nuolat į viršų. Judam juo. Pakeliui yra šaltinis. Pasipildau beištuštėjančią gertuvę. Ir toliau. Link uolų. Kalvos viršūnėje uolos maždaug 5 metrų aukščio. Ant jų galima užsilipti, apžiūrėti viską aplinkui, apeiti, apibėgti. Uolų nedaug, bet jos mieste!

Dar 3-4 km į šalį ir yra kitas parkas su Medova ola – dideliu urvu, kuris iš esmės mieste. Dar keletas šaltinių pakeliui ir grįžtame atgal į senamiestį. Viso 20 km. Fantastika. Per 20 km senamiestis, kalvos su techniškais pakilimais ir nusileidimais su senamiesčio vaizdu, slidžių kalnas, kiek toliau didelis kalvotas parkas su uolų karūna ir daug šaltinių pakeliui, kas leidžia visai nesinešti vandens su savimi. Taip. Tai realybė!

Per šias kelias dienas jautėmės išbėgioję Lvovą ir mane labai traukė sąlyginai netoli esantys Karpatai. Kiek bandžiau rasti informacijos, tai patekimas į Karpatus autobusu yra gan nepatogus ir imlus laikui dėl prastų kelių, bet į tą pusę juda ir traukiniai.

Vienas euras už bilietą nuo Lvovo iki nedidelio priekalnių miestelio Skole, esančio už 95 km ir mes jau judam senu beveik antikvariniu traukiniu link kalnų. Ukrainos Karpatai nėra aukšti, ten yra įvairių dalių, yra plikesnių kalnų, laukinių, mažiau apgyvendintų, bet mes turim tik vieną dieną išvykai į kalnus ir tų įdomesnių dalių pasiekti neišeina, nes jos yra tolokai.

Vienos dienos išvykai pasirenkam Skole – miestelį nuo kurio per 10 km galima pasiekti tos vietovės aukščiausią kalvą Parašką (1268 metrai), pakeliui praeinant per dar 3 atviras kalvas.

Atvykus į Skole einame apžiūrėti miestelio – jis paprastas, mažas ir gan nykus, atrodo visai nelaukiantis turistų ir nesidžiaugiantis, kad visai šalia turi aukščiausią regiono kalvą su tikrai gražiais vaizdais aplinkui. Kelias iš miestelio iki pažintinio tako, kuris veda į viršūnę niekaip nepažymėtas, bet maps.me padeda rasti.

Pradžia – status pakilimas mišku, kai aplinkui nieko nesimato tik medžiai. Tiesiog kyli ir tik pagal laikrodį gali suprasti kaip aukštai\neaukštai esi. Pakeliui šaltinis. Takas iš uolų, akmenų, purvo, žemės.

Pirmoji atviresnė vieta – kalvos Korčanka viršus – ten jau pradeda matytis didžiųjų kalvų – Karpatų – vaizdai. Tolimi horizontai su banguotomis skirtingų spalvų kalvomis yra nuostabūs. Tai ne kalnai su snieguotom viršukalnėm, bet didybės ir erdvės vistiek pakankamai.

Vėliau, judant link aukščiausiosios Paraškos, pakeliui visos kalvos atviros, neapaugusios mišku, neslepia Karpatų grožio ir tyliai kužda, kad ten toliau, kur tie toliai ir skirtingos spalvos gal ir įdomių takų yra. Tikiu, kad yra. Labai patikėjau. Ir visai norėtųsi kada Karpatus labiau patyrinėti, nes vienos dienos mažas žingsnelis į priekalnes ir yra tik mažas žingsnelis.

Obroslo viršukalnė (1177 metrai), paskui Zelena (1217 m), tada Timkiv viršukalnė (1127 m) ir Paraška (1268 m) – nuo čia vaizdas gražiausias, čia stovi viršukalnės kryžius, čia baigiasi kelias. Tada viskas atgal. Šiek tiek skubant, nes norisi suspėt į traukinį. Traukinys, miegas, stotis, namai, kavinė, maistas, trumpas pasivaikščiojimas po senamiestį ir miegas. Trečia diena geriausia. Ji kalninė.

Ketvirtos dienos vakare jau išvykstame namo. Paskutinę dieną praleidžiame senamiestyje. Dar kartą praeinat gatvelėmis, kuriose jau buvome ir kurios labai jaukios. Neskubant ir pasėdint skvere, lipant į rotušės bokštą apžiūrėti miesto iš viršaus, nors iš viršaus – nuo kalvos – jau matėm. Šitas miestas nerealus. Dėl to jaukaus ir gražaus senamiesčio, dėl tų nerealių kalvų pačiam mieste ir dėl už eurą pasiekiamų kalnų. Kartais atrodo, kad tas miestas turi beveik viską ir dar labai pigiai, bet kai pagalvoju, kodėl taip pigiai, tai sutikčiau mokėti brangiau, kad tik būtų kitokia jų politinė ir ekonominė situacija. Bet su tais gėriais ką jie turi Lvove ir visai šalia jo vis tiek tikiu, kad viskas turės būti gerai. Anksčiau ar vėliau. Geriau anksčiau.