Kodėl vaikai meluoja?

• Iki 3 metų vaikams pasaulis atrodo dar gana trikdantis. Jie dar labai priklauso nuo suaugusiųjų. Dažnai tokio amžiaus vaikai meluoja, kad apsisaugotų. Jei klausiate „Ar tu sudaužei stiklinę?“, galite sulaukti atsakymo „ne, ne aš“. Vaikai nenori turėti problemų su suaugusiaisiais, nuo kurių priklauso. Piktas suaugusiųjų tonas gąsdina juos. Todėl jiems svarbiausia tiesiog jaustis saugiai.
• Nuo 3 iki 7 amžiaus vaikai vis dar bando išsiaiškinti ir suprasti skirtumą tarp fantazijos ir realybės. Žaisdami jie susikuria įsivaizduojamą pasaulį. Kartais jiems sunku atskirti, kas tikra, o kas – tik jų fantazija. Mes, suaugusieji, dažnai manome, kad tai miela ir skatiname vaikų vaizduotę. Mes skatiname tikėti Dantukų fėja ir Kalėdų Seneliu bei kitais pasakų personažais. Nenuostabu, kad vaikai kartais sutrinka ir neatskiria realybės nuo fantazijų pasaulio.
• Nuo 5 iki 10 amžiaus vaikai pamažu pradeda suprasti, ką reiškia meluoti, kas yra melas iš tiesų. Tiek mokykloje, tiek darželyje bei namuose yra aiškios taisyklės, kad tiesa yra svarbu ir meluoti nėra gerai. Tokio amžiaus vaikai nori būti suaugę ir stengiasi tų taisyklių laikytis, nes laukia suaugusiųjų pritarimo. Vaikai nuolat stebi vienas kitą – ir mus. Todėl, kai supranta meluojant draugą jau dažnai ir patys bendraamžius sudrausmina.
• O kai sueina per 10 metų? Tokio amžiaus vaikai puikiai žino, kas yra tiesa, o kas melas. Jie jau gana sąmoningai renkasi, sakyti tiesą ar meluoti. Jei vaikas dažnai meluoja, tai gali lemti socialinės, psichologinės problemos, kurios neretai sutampa su sudėtinga paauglyste.

Vyresnio amžiaus vaikai ar paaugliai supranta melo galią, tačiau meluoja dėl įvairių priežasčių.

Nenori pripažinti savo klaidų. Kartais vaikai meluoja negalvodami. Jei mama piktu tonu klausia: „Kas išleido šunį?“, vaikas automatiškai atsakys, kad ne jis. Tačiau vaikas žino, ką padarė. Jūs taip pat žinote, ką jis padarė. Jis žino, kad jūs žinote, ką jis padarė. Todėl meluodami bando išsisukti: „Na, gal tai vėjas atidarė duris.“ Vaikas žino, kad yra neteisus, bet meluoja, nes nenori pripažinti savo kaltės.

Juos kausto baimė. Kai suaugusieji vaikų gyvenime yra pavojingi (dėl smurto, neracionalus spaudimo ir kitų dalykų), vaikai labai nerimauja dėl pasekmių, kurias gali patirti, jei nusižengs. Būtent melu jie bando to išvengti.

Nori pasirodyti geresni. Kai tėvas paklausia savo sūnaus, ar jis atliko namų darbus, jis atsakys „be abejo“, nors nekenčia šio pamokos ir uždavinių. Vaikui nepatinka jausmas, kai jam nesiseka, jis nenori pripažinti, kad nesupranta konkrečios pamokos. Būtent iš tokio jausmo ir kyla noras meluoti.

Nesupranta, kada priimtina sakyti tiesą. Paprastas klausimas „kaip tu laikaisi“ gali sukelti dvejonių, sakyti tiesą ar meluoti. Kai kas nors klausia „ar šie džinsai mane storina?“, „ar tau patinka mano naujas megztinis?“, „kaip manai, aš išlaikysiu egzaminą?“, jūs nebūtinai ieškote sąžiningo atsakymo. Vaikai tokiais atvejais nesupranta, kodėl toks melas yra pateisinamas, todėl sutrinka, kada dera meluoti, o kada tai – blogai. Suaugusieji turėtų suprasti, kad reikėtų apie tai kalbėti su vaiku.

Per griežtos tėvų ribos. Kai kurie tėvai neleidžia vaikams būti nepriklausomiems, turėti savo nuomonės, priimti sprendimų. Tėvai, kurie neleidžia savo dukros į pasimatymą, iki kol sueis 25-eri, skatina ją meluoti ir slėpti viską nuo gimdytojų. Toks vaikas slėps savo asmeninį gyvenimą, o tai skatins nutolti dukrą ir tėvus. Melas tokiai dukrai atrodys geriausia išeitis, kad nekiltų kivirčas ar tėvai vėl nepradėtų moralizuoti. Ir tolimesniame gyvenime ji melą gali priimti kaip geriausią išeitį.

Kartais, labai retai, jei paauglys akivaizdžiai meluoja ar fantazuoja, tai gali signalizuoti ir apie psichikos ligas, elgesio sutrikimus. Nors paprastai yra daugiau nei vienas simptomas, išduodantis apie tokio pobūdžio ligas, Tad melas neturėtų būti vienintelis rodiklis.