Kodėl vyrai nemėgsta kalbėti apie jausmus?

Viename eksperimente, kai grupei studentų buvo duota paklausyti kūdikio verksmo ir paprašyta išjungti įrašą, kai nebesinorės jo klausyti, vyrai daug anksčiau nei moterys jį išjungdavo. Ar tai reiškia, kad jie bejausmiai? Visai ne. Tyrimai parodė, kad vyrų kraujyje itin padaugėjo streso hormonų – jiems sunku išverti tai, ką mes, moterys, ištveriame lengvai. Juk moterys per amžius labiau prisitaikė prie emocinių sukrėtimų, o intensyvus pokalbis apie jausmus – irgi nemažas sukrėtimas vyrams.

Evoliucija vyrus užprogramavo šeimos gynimui, aktyviems veiksmams ir, deja, emocijų blokavimui – viso to, kartais rizikuojant gyvybe, reikia kare ar medžioklėje. Moterys, kaip gimdytojos, buvo pernelyg vertinamos, kad jas kas nors verstų rizikuoti kovojant už maistą ar teritoriją, taigi kovoti tekdavo vyrams. Kelių vyrų mirtis nepadarydavo genčiai tiek žalos, kiek kelių moterų – juk jos būdavo atsakingos už giminės pratęsimą.

Kodėl vyrams baisu prisipažinti, kad myli?

Ypač tą pirmąjį kartą, kai santykiai dar švieži, bet ore jau tvyro meilės nuojauta. Vyras vis atidėlioja tą momentą, kai garsiai ištars tai, ką jaučia. O moteris tikisi ir nervinasi: kodėl jis nekalba? Vyras tiesiog bijo, kad po jo ištartų žodžių reikės imtis kažkokių veiksmų, kad galėtų savo meilę įrodyti, be to, jis jaučiasi labai pažeidžiamas, nes kartais nenutuokia, kaip į tai bus sureaguota. Visokie: „Gal likime tiesiog draugais“ stipriai žeidžia jo savimeilę.

Taigi, jam baisu. Be to, jis jaučia tam tikrą spaudimą: juk vyras pirmas turi prisipažinti, jog myli. Na bet kai meilė tampa stipresnė už baimę, jis pagaliau pasiryžta.

Jei jo tėvai dažnai sakydavo, kad myli vienas kitą, vyras laikys tai visiškai normaliu dalyku ir pats nebijos kalbėti apie jausmus.

O jeigu jūsų santykiai jau trunka ne vienerius metus, daug kas priklauso nuo vyro auklėjimo, nuo santykių modelio, kurį jis matė vaikystėje. Jei jo tėvai dažnai sakydavo, kad myli vienas kitą, vyras laikys tai visiškai normaliu dalyku ir pats nebijos kalbėti apie jausmus.

O mes? Ar nuolat norime girdėti, kad esame mylimos? Psichologai sako, kad jeigu vaikystėje mums trūko tėvų meilės, mums tų prisipažinimų visada trūks labiau nei tai, kuri visada jautėsi mylima. Tačiau visiems tinkančio recepto nėra: santykiai – tai šokis, per kurį reikia vienam prie kito prisitaikyti. Kažkam svarbiau žodis, kažkam – apkabinimas.

Meilė – tai apsisprendimas

Ir tą sprendimą priimame beveik kasdien: ar su tuo žmogumi gyvenu? Ar jis / ji tikrai mano gyvenimo vyras / moteris? Ar vis dar myliu? Jei sąžiningai sau atsakote: taip, myliu, tai nebijosite to pasakyti ir partneriui. Tačiau kiekvienas mūsų tą „vidinę reviziją“ atlieka skirtingu dažnumu: kas beveik kiekvieną dieną, o kas tik prieš vedybų metines ar gimtadienį... Ir kalbame apie tai nevienodai dažnai – yra porų, kurios be žodžių žino, kad myli viena kitą, o yra tokių, kurioms būtina jausmus įvilkti į žodžių rūbą. Svarbu, kad nė vienas nesijaustų nuskriaustas.

Ką daryti, jei vyras retai užsimena apie savo jausmus jums?

Jei jūs vis pakartojate savo gyvenimo vyrui, kad jį mylite, o nesulaukiate atsako, ta tyla turbūt tikrai žudo? Nei meilės prisipažinimų, nei, galų gale, komplimentų, kurie moterims reikalingi kaip oras – kasdien ir, pageidautina, didelėmis dozėmis. Taip, mūsų vyrai ne saldžialiežuviai pietiečiai, tad ką daryti, kad jie pagaliau atsivertų?

Psichologai pirmiausia pataria nepykti – nes tokio elgesio priežastys visada slypi šeimoje, kurioje vyras augo. Gal jo tėvai ne tik kad patys niekada nekalbėdavo apie jausmus, bet, pirmai progai pasitaikius, bandydavo savo paauglį pašiepti dėl pirmosios meilės kančių ar mergaičių dėmesio. Jausmų sfera – itin subtili ir trapi, todėl, norint, kad žmogus juos drąsiai išreikštų, reikia, kad jis jaustųsi saugiai: neversti „pagaliau kažką pasakyti“, nemanipuliuoti jo jausmais, neklausinėti, ar jus myli...

Štai keli paprasti patarimai, kurie padės pramušti jūsų vyro šarvus ir paskatins jį dažniau kalbėti apie tai, ką jis jaučia.

• Nesitikėkite greito rezultato. Negatyvus požiūris į jausmų raišką formavosi metų metus, todėl kas nors pasikeisti gali tik po kelių mėnesių.
• Jokio spaudimo. Neverskite kalbėti apie tai, kam jis dar nepasiruošęs. Ir nebūtinai apie jasumus jums, bet apskritai – apie visas emocijas. Nespauskite jo, jei matote, kad nuliūdęs, bet atsisako kalbėtis, kodėl. Duokite laiko. Bent iki kito karto.
• Rodykite gerą pavyzdį – kalbėkite apie savo jausmus: pyktį, nusivylimą, liūdesį. Būkite nuoširdi.
• Jei vyras jau pabandė kalbėt apie jausmus, neturėtų vėliau dėl to gailėtis. Pasistenkite niekada nepasinaudoti jo atvirumu manipuliacijos sumetimais. Jei bandysite ginčo įkarštyje priminti kažkada nuoširdžiai jam išsprūdusius žodžius, vyras tiesiog dar kartą įsitikins, kad kalbėti apie jausmus – nesaugu. Ir kitą kartą tikrai patylės.
• Jei jis jau pradėjo žodžiais reikšti emocijas, išklausykite jį, nenutraukite per pusę sakinio, palaikykite.
• Atsiminkite, kad daugumai vyrų veiksmai svarbesni už žodžius. Daugelis sako „myliu“ darbais: pasisiūlo jus vėlų vakarą parsivežti iš susitikimo su draugėmis, išverda arbatos, paruošia vakarienę, pasirūpina vaikais, kad jūs galėtumėte pailsėti – tai juk šilti jo jausmai, išreikšti ne žodžiais.