Ar turite tokią paslaptį, kurios niekas, be jūsų, nežino? Kurią norėtumėte kam nors papasakoti, bet nedrįstate – bijote būti pasmerkti, išjuokti, nesuprasti ar pan. Ką gi, galite tai papasakoti visam pasauliui, tik anonimiškai. Kam to reikia? Kad palengvėtų!
Kiekvieną sekmadienį svetainės postsecret.com lankytojai nekantriai laukia naujų paslapčių. Internetinio puslapio įkūrėjui Frankui, savanoriavusiam Pagalbos linijoje ir girdėjusiam begales skaudžių istorijų, internautai iš viso pasaulio siunčia savo istorijas, kurių nedrįsta papasakoti niekam iš savo pažįstamų. Taip pat svetainės lankytojai siunčia atvirukus – pačių padarytas arba internete rastas iliustracines nuotraukas su trumpais užrašais.
Pavyzdžiui, viena(-s) iš skaitytojų atsiuntė miško nuotrauką su paliktais pėdsakais sniege ir parašė: „Aš padariau šią nuotrauką tą dieną po to, kai tu mane atstūmei. Tai buvo būtent ta akimirka, kai aš pirmą kartą supratau, kokia(-s) iš tikrųjų laiminga(-s) esu su savimi.“
Kitas asmuo siunčia atviruką jau mirusiam žmogui ir rašo: „Tu esi miręs ir palaidotas jau keletą mėnesių. Tačiau socialiniai tinklai nenustos man priminti, kad tavo gimtadienis šeštadienį. Atsiprašau. Aš tave myliu.“
Dar kitas svetainės lankytojas rašo, kad nors kalba motyvacines kalbas ir įkvepia kitus, pats / pati savęs net nemėgsta.
O štai vienas homoseksualus vaikinas prisipažįsta manantis, kad jo jaunesnis brolis yra gėjus ir religingi tėvai apkaltins jį dėl to.
Matydami, kiek daug žmonių pasaulyje turi paslapčių, apie kurias niekam negali pasipasakoti, ir kokių neįtikėtinų jų būna, pasijusite ne vieni. O juk patiems anonimiškai papasakojus tai, kas guli ant dūšios, gali palengvėti. Neretai baisu yra tai įvardyti garsiai, todėl galite tiesiog užrašyti. Tai yra psichoterapija, išsikalbėjimas nebijant, kad kas nors jus pasmerks.
Pats Frankas tai vadina bendruomeniniu projektu.