Kolekcija, įkvėpta vaikystės žaidimų
Aušra Pacevičiūtė, prekės ženklo „Bevangardo“ įkūrėja, sukūrė naują kolekciją, kurios tikslas – paskatinti moteris atkreipti dėmesį į savo artimųjų fizinį aktyvumą ir bendro laisvalaikio praleidimą, taip pat – dalį uždarbio paaukoti „Padovanokite visavertį gyvenimą tėvų apleistiems vaikams“ organizuojamai akcijai. Aušra pasakoja, kaip jai kilo ši mintis.
Kaip atitraukti vaiką nuo išmaniųjų technologijų?
„Šis projektas kilo remiantis asmenine patirtimi. Turiu seserį ir brolį, kurie yra paaugliai ir didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterių. Pastebėjau, kad jie pasidarė labai apatiški, jei išvažiuojame kur nors, tai dažnai jiems nuobodu, nėra ką veikti. Ne išimtis ir mano sūnus. Nors jam septyneri, bet norai tie patys: televizorius, telefonas, kompiuteris. Mano pažįstamų 6-erių metų vaikas dėl tos pačios priežasties jau yra nutukęs, kitas berniukas turi regos problemų. Yra daug vaikų, kurie suserga depresija, nepasitiki savimi ir jaučiasi nevisaverčiai.
Su vyru įnirtingai diskutavome šia tema, kad negali visiškai atriboti vaikų nuo naujausių technologijų, bet tada kur yra ta riba? Sudominti ir įkvėpti vaikus darosi vis sudėtingiau, o ir mes, būdami tėvais, dėl įtempto gyvenimo režimo juos kartais apleidžiame. Pati nekart pastebėjau, kad kai sūnus pasakoja dienos įvykius, aš pasinėrusi į telefoną linkčioju galvą. Kad abu su vyru kuo greičiau sumigdome vaikus, nes žinome, kad dar laukia krūvos darbų prie kompiuterių.
Mes su kiemo draugais iki išnaktų žaisdavome lauko žaidimus, taip mokėmės bendrauti, fantazuoti, kurti, svajoti, pasitikėti.
Tada ir supratau, kad tų darbų visada bus daug, turime vadovautis savo vertybėmis, požiūriu į šeimą, mokėti planuoti laiką atsakingai. Savo pavyzdžiu įkvėpti vaikus, artimuosius džiaugtis akimirkomis kartu. Skatinti didesnį fizinį aktyvumą, kūrybiškumą, meilę, atradimus. Taip prisiminiau savo vaikystę, nors aš taip pat nematydavau tėvų, nes jie dirbdavo ūkio darbus. Bet mes su kiemo draugais iki išnaktų žaisdavome lauko žaidimus, taip mokėmės bendrauti, fantazuoti, kurti, svajoti, pasitikėti. Būdavome kur kas fiziškai aktyvesni nei šiuolaikiniai vaikai. Tokios problemos, kaip judėjimo stoka, nutukimas, laikysenos ir regėjimo sutrikimai, galvos skausmai, padidėjęs dirglumas mums neegzistavo.
Būtent savo pavyzdžiu panorau įkvėpti artimuosius daugiau domėtis, žaisti ir leisti laiką kartu. Vasaros vakarais šokinėjome per gumą, žaisdavome „klases“, „Alibaba“, „Hali Halo ir dvylika pagaliukų“, darydavome „sekretus“. Vaikams daug smagiau, kai į žaidimus įsijungia jų tėvai, seneliai, tada kitaip žiūri į tai, klauso, susidomi.“
Pagalba vaikams
„Įkūriau prekės ženklą „Bevangardo“ norėdama garsiai šnekėti apie aktualias problemas per mados prizmę. Tai daugiau nei rūbai – tai prekės ženklas, kuris pasakoja istoriją ir prisideda prie pokyčių. „Klasės“, „sekretai“ ir šokinėjimas per gumą – tai iš praeities atkeliavę žaidimai, kurie tapo inspiracija, įkvėpusia naują kolekciją. Aš nuoširdžiai tikiu, kad viskas, ką mes darome, kuriame, vartojame ir gaminame, kaip tarpusavyje bendraujame ir sąveikaujame, turi įtakos ateities kartoms.
Mes visi augdami turime savo autoritetą, kuris įkvepia, verčia pasitempti. Dažniausiai tai būna tėčiai, mamos, seneliai, tetos ir dėdės. Iš jų imame pavyzdį, siekiame būti panašūs – lygiuotis į juos, pasisavinti geriausias savybes. Tuo tarpu „SOS vaikų kaimas“ organizacijos vaikai ir jaunuoliai yra iš socialinės rizikos šeimų, našlaičiai ir tėvų palikti, todėl jiems yra sunku nurodyti savo autoritetą ar sektiną pavyzdį. Daugelis šių vaikų bijo ir nežino, kaip elgtis kitų žmonių apsuptyje, negeba tvardyti emocijų. Ši organizacija globoja sudėtingose situacijose atsidūrusius vaikus ir daro viską, kad jie augtų laimingose ir saugiose šeimose. Todėl 5 eurai nuo kiekvieno mano parduoto drabužio bus skiriami prisidėti prie šių vaikų globos, mokymosi ir tobulėjimo bei visavertės ir saugios ateities užtikrinimo.“
+4Įdomiausi vaikystės žaidimai
„Mano mėgstamiausi vaikystės žaidimai buvo „sekretai“, su draugėmis jų pridarėme šimtus, ir vienas už kitą būdavo gražesni. Kartais vietoj gėlių ir kitų iškarpų slėpdavome parašytus laiškus berniukams. O tada užuominomis taip juos sudomindavome, kad buvo smagu žiūrėti, kaip jie ieško mūsų „sekretų“.
Taip pat nuo ryto iki vakaro šokinėdavome „klases“. Ant asfalto kreida ar ant smėlio prie upės pagaliuku nusibraižydavome klases. Vieną su kitu sujungtus kvadratus sunumeruodavome nuo 1 iki 10 ir mesdami akmenėlį šokinėdavome per juos. Kaskart žymėdavomės laimėtoją ir mėnesio pabaigoje vaikas, kuris surinko daugiausia taškų, turėdavo galimybę vadovauti visai mūsų draugų grupei. Būtent jis nulemdavo ateinančio mėnesio žaidimus.“