Kombučos paslapties žinovė Daina Trout: „Lietuviai visais laikais žinojo, kas žmogui sveika“
Išgirdus žodį „kombuča“, neretam lietuviui tenka užmesti akį į paieškos tinklalapį. „Arbatos grybo antpilas“, – tokia sąvoka pasirodo kiek aiškesnė. O Amerikoje kombuča – itin populiarus produktas ir būtent jis Los Andžele gyvenančią kompanijos „Health-ade“ savininkę ir generalinę direktorę Dainą Trout (36) pavertė sėkmės lydima verslininke. „Lietuviai juk visais laikais žinojo, kas žmogui sveika“, – šypsosi Vilniuje apsilankiusi anglakalbė Daina, iš prigimties – grynakraujė lietuvė.
Jūsų šaknys – lietuviškos: gražu, kad vis dar jas puoselėjate, nors esate amerikietė.
Visi mano seneliai – lietuviai, per karą pasitraukę į Kanadą. Ten užaugo mano tėvai Arūnas Šlekys ir Rūta Skučas, sukūrė šeimą, susilaukė keturių dukterų. Tėtis – inžinierius, dėl jo darbo vaikystėje mums teko daug keliauti. Gimiau Saudo Arabijoje, tuo metu ten gyveno šeima: lietuvių kalba buvo mano gimtoji, angliškai nekalbėjau, kol negrįžome į Kalgarį. Nepamiršau lietuviškų šaknų ir ten – Kalgaryje gyvena nemaža lietuvių bendruomenė, mano mama namuose buvo įsteigusi šeštadieninę mokyklą vaikams. Kiekvieną vasarą važiuodavome į lietuvių stovyklą Vermonte, ten būdavo draudžiama kalbėti angliškai, tik lietuviškai – antraip tave išmes. Mokydavomės lietuviško meno, istorijos, dainų – beje, dainos mums tikrai patikdavo. Iki šiol sūnui prieš miegą dainuoju „Mažam kambarėly“, o lietuvė auklė stebisi: „Kodėl ją dainuoji, juk ji tokia sena...“ Vėliau persikėlėme į Jungtines Valstijas. Kas ketverius metus vykdavome į Lietuvą: tėvai čia turi daug pusbrolių ir pusseserių, jiems svarbu išlaikyti ryšį. Studijuoti pasirinkau mitybą, nes visada domėjausi sveiku maistu – magistrantūrą baigiau Bostono universitete.
Toji meilė sveikam maistui gimė tėvų namų virtuvėje?
Man ir seserims labai pasisekė – retai valgydavome mieste, nes namie visada laukdavo skanus mamos paruoštas maistas. Mokykloje nebuvo valgyklos, tik užkandžių automatas: klasės draugai pietums krimsdavo „Cheetos“ ir „Snickers“, o aš išdidžiai išsitraukdavau fokačiją su kalakuto krūtinėle ir salotomis. Nenuostabu, kad dažnai tekdavo pietus dalytis su bičiuliais. Studijų metais pradėjau domėtis maisto sudėtimi, labai daug gaminti, išleidau knygą „Someone‘s in the Kitchen with Daina“. Susidomėjau fermentavimu, rauginau kopūstus, ruošiau žuvį, daržoves, net košes – žinau žinau, Lietuvoje jas visi mėgsta, bet amerikiečiai jų visiškai nevalgo!
Visą šį gėrį tikriausiai gaminote ne sau vienai?
Vyrą Justiną sutikau Amerikoje: įsimylėjau, kai išgirdau grojantį gitara. Jis norėjo siekti muzikanto karjeros, todėl įsikūrėme Los Andžele. Gavau darbą farmacijos kompanijoje: buvo keista, nes pati visai nevartoju vaistų. Ta įmonė pradėjo pardavinėti omega-3 papildus ir ieškojo mokslininko, kuris tai išmanytų, o aš kaip tik apie tai rašiau mokslinį darbą. Kilau karjeros laiptais, atlyginimas buvo geras, galėjau išmokėti studijų paskolą ir išlaikyti šeimą, nes vyras iš muzikos uždirbo nedaug. Taip gyvenome penkerius metus: neturėjome vaikų, atsakomybės, visiškai mėgavomės gyvenimu.
Neturėjote jokių bėdų, kol nenutarėte imtis verslo?
Būtent! Muzikinė Justino karjera klojosi sunkiai: surengė keletą koncertų, bet Los Andžele pilna muzikantų, įsitvirtinti – tas pats, kaip laimėti loterijoje. Taigi jis susirado darbą rinkodaros srityje, ėmė gerai sektis, tačiau... Abu jautėmės esą ne savo vietose. Žiūrėdavome vienas į kitą: negi taip ir nugyvensime savo gyvenimą?.. Nutarėme, kad kartu galėtume pradėti verslą, tik nežinojome, kokį.
Vieną dieną pasikvietėme draugus, kurie norėtų kartu pradėti verslą, sėsti prie stalo ir išsiaiškinti, kokį verslą kurti. Atėjo tik viena draugė Vanessa – su ja kartu dirbame iki šiol. Prikūrėme visokių idėjų: daugybę išbraukėme, nes buvo per brangios, o teturėjome gal porą tūkstančių dolerių. Juokingiausia, kad už idėją gaminti kombučą turiu būti dėkinga savo vyrui, tiksliau, jo... plikei. Nuėjęs apsikirpti Justinas išgirdo: „Greitai jums nebereikės mano paslaugų – jūs plinkate, po metų būsite visiškai plikas.“ Jam tebuvo 28-eri – suprantama, labai nusiminė, tad abu puolėme domėtis, kaip išvengti plikės. Sužinojome, kad plaukams ataugti padeda arbatos grybas, ir pradėjau gaminti kombučą. Netrukus visą butą užpildžiau kombučos buteliais, dalijau visiems, kas tik norėjo ją gerti. Neįvertinau paties gėrimo – man rūpėjo tik grybas, neva stebuklinga priemonė nuo plikimo. Tuo metu mums paskambino bičiulis, turintis ūkininkų turgelį Los Andžele. Į tuos turgelius pardavėjams sunku patekti: tenka laukti eilėje po pusantrų metų, kol priims. „Vienas ūkininkas išvyko visai vasarai, jo vieta laisva, ar norite? – paklausė jis. – Galite pardavinėti savo stebuklingus produktus plaukams, bet pradėti reikia dabar.“ Stvėrėmės už galvos: ką daryti?.. Plaukų priemonės dar neturime, bet nesinori praleisti galimybės – tai gal tiesiog pardavinėkime kombučą, juk turime jos tiek daug?.. Per savaitgalį sugalvojome pavadinimą „Health-ade“, ant butelių užklijavome etiketes. Jaudindamiesi nuvežėme į turgų... ir viską pardavėme vos per valandą.
Kaip sugebėjote įtikinti žmones ją pirkti?
Kaliforniečiai žinojo, kas tai yra. Toli gražu nebuvome pirmieji: rinkoje jau klestėjo lyderė „GT’S Kombucha“, savo produktus pardavinėjo net degalinėse. Bet mes buvome geri pardavėjai: „Kas nori probiotinės arbatos? Kas nori jaustis puikiai?“ – rėkavome. Davėme visiems paragauti, raginome: „Pasivaikščiokite, po keliolikos minučių grįžkite ir pasakykite, kaip jaučiatės.“ Jie grįždavo ir pasakodavo, kad gėrimas skanus, teikia energijos. Nusipirkdavo buteliuką, du, šešis, kitą savaitę – dvylika... Viskas sukosi labai greitai. Mūsų butas taip užsipildė buteliukais ir rakandais, kad patys turėjome gyventi automobilyje. Nuo to laiko prabėgo septyneri metai: šiandien esame treti lyderiai Amerikos rinkoje, turime du šimtus darbuotojų, prekiaujame 15 000 parduotuvių visose Valstijose ir esame sparčiausiai augantys kombučos gamintojai pasaulyje.
Jei galite objektyviai atsakyti – kuo jūs skiriatės nuo konkurentų?
Mūsų kombuča skaniausia, jei tai pakankamai objektyvu (juokiasi). Ją fermentuojame 2,5 galono (9,5 litro) stikliniuose induose: niekas to nedaro, visi fermentuoja plastike ar nerūdijančiame pliene, nes pigiau. Kombučai fermentuojantis išsiskiria stiprių rūgščių – panašaus stiprumo, kaip citrinų sultys. Plienas nuo rūgščių rūdija, jau nekalbant apie plastiką... O stiklas brangus, bet jame ruošiama kombuča tikrai sveikesnė ir skanesnė. Ją gardiname ne sintetinėmis, o pačių spaustomis sultimis: vaisius perkame iš ūkininkų ir spaudžiame savo darykloje. Turime net burokų kombučos – kaipgi be burokėlių, aš juk lietuvė!.. Nenaudojame pridėtinių probiotikų – viską fermentuojame natūraliai. Šiandieniniams pirkėjams labai rūpi, iš kur atsiranda maisto produktai, o mes esame atviri: mielai rengiame ekskursijas po daryklą, pasakojame apie gamybos procesus.
Lietuvoje pardavėjai šį produktą dažnai pristato kaip stebuklingą priemonę, kone galinčią išgydyti nuo visų ligų. Pritariate?
Nereikia meluoti – kombuča nėra nei vaistas, nei maisto papildas. Tai maisto produktas, veiksmingumu panašus į jogurtą, nes turi natūralių probiotikų, naudingų virškinimui. Jis ne panacėja, bet yra sveikas, naudingas, leidžia gerai jaustis, turi nedaug cukraus ir kalorijų. Lietuvoje ir visoje Vidurio Europoje žmonės valgo daug fermentuotų produktų, raugina daržoves, geria girą – jiems įprasta vartoti tai, kas gyva. O Amerikoje viskas saldu ir pasterizuota, todėl fermentuotas produktas amerikiečiams atrodo naujiena. Jie negauna probiotikų iš niekur kitur, todėl išgėrę kombučos taip gerai jaučiasi. Jie stabdo mane gatvėje ir dėkoja: „Turėjau skrandžio problemų, o jūs mane išgelbėjote...“ Taigi tai ne vaistas, bet kur kas geriau už kokakolą.
Kaip per tuos metus keitėsi jūsų verslas, pradėtas butuke ir išaugęs iki tūkstančių parduotuvių?
Svajojau, kad vieną dieną jis taps didelis, – bet neįsivaizdavau, kiek darbo reikės įdėti. Tai buvo aistra, bet neturėjau žinių, net pelno ataskaitos nebuvau mačiusi. Taigi mokiausi visus tuos metus. Iš pradžių kombučą pumpuodavau rankomis – jos buvo tikrai stiprios. Dabar paruošiame 90 000 dėžių per savaitę, taigi tai jau nebegali būti rankų darbas – turime mašinas. Anksčiau butelius į lentynas dėdavome ir nuimdavome rankomis, dabar tai atlieka mašinos – o ir lentynos yra dešimties metrų aukščio. Verslo pradžioje vieno butelio savikaina siekdavo dešimt dolerių, o pardavinėjome po penkis – nekoks biznis, tiesa?.. Teko išmokti gaminti kombučą mažesne savikaina, bet nemažinant kokybės. Daug skaičiau, mokiausi iš klaidų, o jų buvo begalė. Versle tu tūkstantį kartų per dieną krinti nuo arklio ir lipi atgal. Turėjau suvokti, kad pinigai, kuriuos investuoju į gamybą, sugrįš ne greičiau kaip per mėnesį, – o kai greitai augi, pinigai negrįžta ir šešis mėnesius. Verslui pradėti paėmėme 50 000 dolerių paskolą, bet netrukus pasiekėme tokį lygį, kai reikėjo sumokėti 50 000 dolerių vien už butelius. Pinigai tiesiog baigėsi, nors kas savaitę viską išparduodavome ir verslas ėjosi puikiai. Neturėjome santaupų, bankai buvo nedrąsūs dėl krizės, taigi dirbau vakarais ir savaitgaliais, kad gaučiau papildomų pajamų. Buvo laikas, kai abiem su vyru reikėjo išgyventi iš septynių dolerių per dieną: valgydavome tik ramenų sriubą. Bet tada sulaukėme investicijos, kuri viską pakeitė, o laikui bėgant išmokau planuoti pinigų srautus.
Kaip manote, jūs jau gimėte turėdama lyderės savybių? Ar išmokote ja būti?
Aš vis dar mokausi. Reikėjo iš investuotojų surinkti 30 milijonų dolerių, kad pastatytume daryklas, įsigytume įrangos, pasamdytume darbuotojus, bet didžiausias iššūkis buvo mano pačios vidiniai pokyčiai. Kiekvienas verslo etapas iš žmogaus pareikalauja vis kitokių savybių, ir privalai jų įgauti. Iš pradžių reikia tik daug dirbti: gaminti kombučą, parduoti, vežioti – begalinis darbas. Tada privalai išmokti valdyti finansus. Kai šiek tiek paaugome, teko išmokti vadovauti investuotojams ir tarybai. Viena – turėti dešimt darbuotojų, kuriems gali nusiųsti žinutes telefonu, visai kas kita – turėti du šimtus: atsiranda vadovai, kurie turi savo vadovus, pastarieji dar turi savo vadovus... Turi būti atsargi, kad neperžengtum tos hierarchijos. Kai kompanijai sekasi, tenka išmokti dirbti su teisininkais. Dar viena klaida – verslo pradžioje samdai draugus ir artimuosius, nes juos pažįsti. Dieve mano, koks tai blogas sprendimas... Man teko atleisti geriausią vyro draugą, ir dabar jie jau nebe draugai. Buvo baisu. Turėjau atleisti savo tėtį iš tarybos: jis nusiminė, bet to norėjo investuotojai, o aš privalėjau išlikti objektyvi...
Ar vyras vis dar atpažįsta jumyse savo žmoną?
Labai geras klausimas. Verslas visuomet yra didžiulis pavojus santuokai. Žmonėms iš šalies atrodo paprasta: „Dirbi kartu su vyru – kaip nuostabu!“ O aš purtau galvą: niekada to nedarykite... Darbe Justinas yra mano pavaldinys. Grįžusi namo noriu nusiimti boso karūną ir tapti tiesiog žmona: „Mielasis, gal pasižiūrėkime kokį filmą“, – siūlau, o jis nepatikliai žiūri į mane – iš kur toks staigus pokytis?.. Pirmieji treji metai buvo labai sunkūs, bet pamažu išsiaiškinome, kaip bendrauti. Dabar stengiamės darbą palikti už namų durų, o labiausiai mums padėjo vaiko gimimas. Mes sūnaus nematome kiaurą dieną, taigi grįžę padedame telefonus į šalį ir akimirksniu tampame tėvais. Įvyksta transformacija: darbas baigtas, dabar – šeimos laikas.
Smagu, kad visgi ryžotės turėti vaiką. Verslui augant, paprastai tam nerandama laiko...
Mes irgi neradome – tai buvo netyčiukas. Bet labai džiaugiuosi – patys nebūtume pasiryžę, būtume atidėlioję iki begalybės ir galiausiai likę vieni. Sūnus vardu Hendriksas: man patiko Henrikas, o Jimmy Hendrixas yra mėgstamiausias vyro muzikantas, tad sudėjome vardus į krūvą ir išėjo Hendriksas. Turime lietuvę auklę, nes noriu, kad sūnus išmoktų lietuviškai. Rima atvyko į Valstijas prieš dešimt metų: ji puiki, ruošia mums lietuvišką maistą. Aš jau nebegaminu – šiame etape tam nebėra laiko. Truputį to ilgiuosi...
Bet yra ir teigiamas šių pokyčių dalykas: tapote turtinga moterimi?
Ilgą laiką visiškai neturėjome pinigų. Vargome, gyvenome automobilyje, tačiau savigarba neleido kaulyti iš tėvų... Kai atsirado investuotojai, pagaliau pradėjome mokėti sau trečdalį ar pusę normalios algos. Tik prieš dvejus metus apsidairėme ir supratome, kad mums nebereikia taip taupyti. Tačiau aš tikrai nesu turtinga: turbūt tokia tapčiau, jei parduočiau verslą, bet kol kas neketinu. Pardavėme nedidelę dalį akcijų ir nusipirkome gražų namą Los Andžele, pagaliau turime savo kiemą – čia galėčiau būti amžinai. Pradėjęs verslą Justinas buvo metęs muziką, bet prieš trejus metus vėl pradėjo groti: turime pianiną, vakarais jis grįžta namo ir groja. Žinau, kad vieną dieną verslą vis tiek teks parduoti: svajoju tuomet nusipirkti fermą, turėti savo ūkį, galbūt prisiminti meilę virtuvei. Bet vyras grasina: „Iškart įspėju, jei sugalvosi atidaryti restoraną – su tavimi tikrai nedirbsiu!..“