Komentaras: „Mados infekcija“ ir žaidimai vyriška mada

Kas dar nustebino, be oro? Salėje supilti balti kalneliai: jie atrodė kaip šaunus sumanymas, kai kas nors netingėdavo tuo pasinaudoti. Geras vizažistų ir plaukų stilistų darbas. Aišku, Andrejus Bartenevas, lyg ir pažįstamas iki skausmo, bet vis tiek sugebantis nustebinti ir įklijuoti plačią šypseną į tavo veidą. Kiek netikėta buvo ir tai, kad vyriški drabužiai labiau įstrigo į atmintį nei moteriški.

Nors vyrų mados renesansas nesunkiai paaiškinamas. Pas mus tai – vis dar neužpildyta niša. O ir įdomi terpė: vyriškame kontekste lengviau žaisti formomis, audiniais, spalvomis, printais; kvailioti, ironizuoti, stebinti tuo, kuo moters drabužis jau nenustebintų. Pažiūrėkime, kaip tai sekėsi.  

Buvo „Mados infekcijoje“ momentų, kai kilo klausimas, kokiu tikslu atvežta viena ar kita kolekcija? Žiūrint „Mareunrol’s“ (mums jau pažįstami latviai Marite Mastina ir Rolandas Peterkopas) jokių klausimų nekilo.

Nors abu dizaineriai nuolat kuria kostiumus spektakliams, jų šou buvo itin švarus, su minimaliais teatriniais efektais: pakako rūstokos nuotaikos plius 3 konstrukcijų iš vielos, kurios galėjo vaizduoti ir paveikslo rėmus, ir laidotuvių vainikus. Tačiau optimizmo stoka nuotaikos negadino: kolekcija buvo įdomi ir turtinga. Kartais net trūko laiko, kad įvertintum visas daugiasluoksnio ansamblio detales, pastebėtum, jog švarkas iš priekio yra kaip dalykinis švarkas, o iš nugaros – kaip bliuzonas.

Kažkaip  iš karto buvo aišku, kad pora dirba ne į orą ir ne nišiniam klientui, kad tuos drabužius gali pritaikyti sau ir verslininkas, ir baikeris. Sako, duetas įkvėpimo sėmėsi iš Norvegijos žvejų, bet koks skirtumas – iš kur.  

Liucijos Kvašytės padėtis buvo nepavydėtina: po pernykštės kolekcijos sėkmės, visi dantis pakabinę laukė, kas bus toliau. Ir dizainerė nenuvylė. Jos šou buvo geras visais požiūriais, net tuo, kad autorė išvengė narciziško noro varinėti modelius pirmyn atgal.

Drabužiai buvo ryškūs, intriguojantys, konceptualūs: autorė ėmėsi vykdyti seną pažadą pasidomėti bažnytine apranga. Ypatingo religingumo čia lyg ir nebuvo (jei atmesime, kad pankų tikėjimas – irgi religija), bet buvo mados aktualijų (denimo, bomberių, „pižamų“, skylių, skiautinių) ir noro jomis pasinaudoti kaip maišto priemone. Arba – kaip judėjimu: nuo sakralaus aukso ir kažko panašaus į votus iki banalių širdelių ir akį rėžiančio kailio, nuo liniuote languotų drabužių iki jų destrukcijos.

„Mados infekcijos“ naujokų Manto Bartkaus ir Neringos Martinėnaitės kūryba buvo orientuota į gatvės stilių ir greitą madą – jos veikimo principą. Manipuliuodami gerai atpažįstamais daiktais ir simboliais (beisbolo kepurės, švarkai, palaidinės, vėjo apsiaustai, šortai ir pan.) dizaineriai išsaugojo sveiką pusiausvyrą tarp nešiojamų, praktiškų daiktų ir poreikio iliustruoti kaitos, nyksmo idėją.

Pastarąsias atspindėjo skirtingų faktūrų sugretinimas, printai pertekantys į monochrominę medžiagą, ar apatinės kelnaitės – į viršutines; drabužių evoliucija nuo saugių kaip šarvas iki permatomų (ir galiausiai – iki skeletų).  

Sandros Straukaitės šou merginų buvo daugiau nei vaikinų, nors didžiąją dalį drabužių galėjo vilkėti ir vieni, ir kiti.

Aišku, stipriausią įspūdį darė beprotiškos 9-to dešimtmečio šukuosenos ir psichodelinės spalvos. „Vakarai spaudžia ranką Rytams, dabartis – vintažui“ – taip maždaug galima buvo pavadinti reginį, kuriame samurajiški dalykėliai puikiai sugyveno su popsiniais ir grynai straukaitiškais.

Lilija Larionova taip pat sujungė abiejų lyčių modelius; net ją įkvėpęs filmas buvo „Vyras ir moteris“. Nors pastarasis ir turi konkrečią datą (1966 m.), dizainerė prie jos neprisirišo, laisvai manipuliavo stiliais, nuo Šerloko Holmso laikų iki naujojo „Gucci“. Dizainerės kolekcija buvo graži, tik santūroka, labiau skirta klientams nei žiūrovams.

Visiškai priešingą įspūdį darė Annos Jelizarjevos „Malchik Fantactika”, kurios tema buvo posovietinis stilius. Kitaip sakant, „bespredelas“, kuris prasideda, kai tavęs niekas nevaržo.

Treningai, apsmukusios kelnės, apsukti švarkai su nugaros „dekoltė“, rusiški užrašai, pigios medžiagos, pretenduojančios atrodyti brangiai, etc. Tačiau visas šitas paveldas įgavo ironišką, patrauklią, anaiptol ne vintažinę formą.