„Kokios storos mano šlaunys!“, „Mano oda tokia negraži, kad į parduotuvę be makiažo negaliu eiti“. Pasiklausius tokių kalbų ima atrodyti, kad nepasitikėjimas savimi mums įaugęs į kraują. Mąstant logiškai, šios mintys atrodo juokingos, tačiau bėda ta, kad kalbant apie kompleksus sveikas protas neveikia...
Daugiau ar mažiau kompleksų turime kiekvienas. Šie minčių, jausmų ir impulsų gniužulai apsigyvena mūsų pasąmonėje tada, kai patiriame ką nors labai nemalonaus. Dažniausiai kompleksai atsiranda vaikystėje, nes būdami maži nesugebame tinkamai susidoroti su užplūdusiais jausmais.
Ilgainiui jie iškreipia mūsų pasaulio suvokimą. Augdami kartu užsiauginame ir kompleksus. Įdomiausia tai, kad daugelį jų įgyjame šeimoje. Pavyzdžiui, jauniausi šeimos nariai dažnai jaučiasi ignoruojami. Kompleksas būti nematomam greičiausiai atsiranda dėl to, kad namuose pirmiausia klausomasi tėvų, tada vyresnių brolių ar seserų, o mažiausias neretai lieka užmirštas. Žinoma, kai kurie kompleksai atsiranda jau suaugus: patyrus nesėkmę, skaudžią netektį ar atsidūrus labai sunkioje situacijoje...
Įgimti kompleksai. Mitas ar tiesa?
Psichologai teigia, kad yra daugybė kompleksų rūšių. Žmonės kompleksuoja dėl meilės, išsilavinimo, pripažinimo, pinigų, maisto, įpročių, garbės ir daugelio kitų dalykų. Tai priklauso nuo kiekvieno charakterio ir patirties. Vis dėlto XX amžiaus pradžioje austrų psichiatras Alfredas Adleris manė, kad visas žmonių psichologines bėdas galima vadinti nepilnavertiškumo kompleksu.
Jis teigė, kad kiekvienas turime bent vieną prasčiau išsivysčiusią kūno dalį – dėl to atsiranda vienokių ar kitokių kompleksų. Pavyzdžiui, Tomas vaikystėje buvo mažo ūgio, jo rankos buvo silpnos, todėl negalėjo žaisti mokyklos krepšinio komandoje. Jis jautėsi bejėgis, suprato negalįs nieko pakeisti. Dėl šios priežasties tapęs vyru ėmė valdyti viską ir visus. Pasak A. Adlerio, taip Tomas siekė kompensuoti ūgio stoką.
Keleri metai prieš A.Adlerio teoriją, kitas garsus austrų psichiatras Sigmundas Freudas paskelbė, kad visus berniukus kankina Edipo kompleksas. Anot senovės graikų mito, vos gimęs Edipas buvo paliktas tėvų.
Suaugęs nužudė savo biologinį tėvą ir vedė motiną. S. Freudas tikėjo, kad kiekvienas keturmetis arba penkiametis trokšta pasisavinti motiną ir atsikratyti tėvo. Identiška situacija būna ir su mergaitėmis. Ji vadinama Elektros kompleksu.
Kitame graikų mite pasakojama, kad Elektra norėjo pribaigti savo motiną – atkeršyti jai už tėvo nužudymą. Šiandien mokslininkai tikina, kad tikrai ne kiekvienas berniukas turi Edipo ir ne kiekviena mergaitė jaučia Elektros kompleksą. Taip pat galvojama, kad nepilnavertiškumo kompleksas ne visada susijęs su fiziniais trūkumais. Vis dėlto, anot psichologų, kai kurie kompleksai būdingi tik tam tikro tipo žmonėms. Pristatome kelis įdomesnius.
Kvazimodo
Ar prisimenate garsųjį Victoro Hugo romaną „Paryžiaus katedra“? O pagrindinį jo herojų varpininką Kvazimodą – labai gerą, bet baisios išvaizdos žmogų? Didelei jūsų nuostabai, jo vardu vadinamas kompleksas kankina išvaizdžius, kartais net išskirtinio grožio žmones.
Jie tiesiog negali pakęsti savo atvaizdo veidrodyje, o aptikę bent vieną riebalų raukšlelę ant pilvo puola į paniką. Šį kompleksą dažnai turi potencijos sutrikimų kamuojami vyrai, seksualinį spaudimą patiriančios paauglės ar ilgą laiką bet kokio streso varginami žmonės. Įtikinėjimai, kokie jie „nuostabūs“ ir „gražūs“, nepadeda. Nelaimėliai įsitikinę, kad bjaurėdamiesi savimi atsikratys įtampos.
Kaino
Kaino kompleksas gresia beveik kiekvienam, turinčiam jaunesnių brolių ar seserų. Vyresnėliams dažnai tenka kovoti su jaunėliais dėl tėvų meilės ir dėmesio. Šis kompleksas dažnai pasireiškia keistu elgesiu: užaugęs toks žmogus be priežasties pyksta ant brolio ar sesers arba, atvirkščiai, ima jais rūpintis tarsi tėvas ar motina.
Pastarasis atvejis vadinamas Kaino noru išpirkti menamą kaltę. Kaip rašoma Biblijoje, Kainas supyko ant savo brolio Abelio, kad atėjus laikui pasirinkti aukas Dievas, užuot paėmęs jo sunkiai užaugintas daržoves, priėmė brolio laukuose sumedžiotų žvėrelių mėsą. Pagautas įsiūčio vyresnėlis trenkė jaunėliui akmeniu per galvą ir tapo pirmuoju žudiku Žemėje.
Narcizo
Turbūt girdėjote legendą apie nepaprasto grožio jaunuolį, atstūmusi vieną iš tūkstančio jį įsimylėjusių nimfų. Įžeidi gražuolė prakeikė jį – privertė įsimylėti savo atspindį upėje. Nuo tada Narcizas visą laiką praleido stengdamasis apkabinti tekantį vandenį. Taigi narcizu vadinamas perdėtai savimi besižavintis asmuo.
Žmogus, nuo vaikystės pratęs girdėti pagyras ir liaupses, jau paauglystėje turi didelių ambicijų ir lūkesčių. Mano turįs būti mylimiausias, gražiausias ir protingiausias. Net menkiausia nesėkmė jį išmuša iš vėžių. Neišmokęs priimti trūkumų, puola į depresiją.
Polikrato
Prieš daugybę amžių Samo salą valdė Polikratas. Vieną dieną burtininkas jam išpranašavo daugybę nelaimių. Įbaugintas Polikratas nusprendė atsikratyti dalies savo turtų ir taip išvengti nemalonios lemties. Išmetė į jūrą pusės valdomų žemių vertės žiedą. Po kelių dienų papuošalą rado pietums patiektoje žuvyje. Neilgai trukus Samo salos valdovas buvo nužudytas persų.
Polikrato kompleksu vadinama baimė ir nuolatinis nerimas, kad viskas gyvenime pernelyg sekasi, todėl ateityje laukia tragiški įvykiai.
Jono
Anot Biblijos, kartą Jonui apsireiškė Dievas. Liepė jam mesti visus darbus ir tapti keliaujančiu pranašu. Jonas išsigando ir nusprendė išplaukti laivu į tolimus kraštus – tikėjosi pasislėpti nuo Dievo. Beplaukiant kilo baisi audra. Išsigandę Dievo bausmės jūreiviai išmetė Joną į jūrą. Ten jį prarijo didžiulė žuvis, nugabeno iki kranto ir išspjovė. Jonas suprato nepabėgsiąs nuo Dievo žodžio.
Psichologai Jono kompleksu vadina nepasitikėjimą savo jėgomis, baimę realizuoti sumanymus. Šio komplekso kamuojamas žmogus dažnai mano negalįs atlikti jam skirtų darbų. Taip tarsi apsisaugo nuo streso ir atsakomybės.
Piktžolės laimės sode
Blogiausia tai, kad kompleksai palaužia pasitikėjimą savimi, trukdo tobulėti ir gerai jaustis. Blogos mintys apie save lemia ir aplinkinių požiūrį. Jei sau ir kitiems dažnai kartosime, kokios atlėpusios mūsų ausys, ilgainiui visiems taip ims ir atrodyti.
Kompleksai yra lyg piktžolės laimės sode. Rauti jas nemalonu, bet būtina. Juk tik švariame lauke pražysta gražiausi žiedai.
Norėdami išsivaduoti iš kompleksų gniaužtų turime susidurti su jais akis į akį. Psichologai tikina, kad, pradėję šalintis baimių, užsiauginsime dar didesnes. Pavyzdžiui, jei nusprendėte darbe nesinaudoti liftu, nes bijote juo važiuoti, įrenginio pradėsite vengti visur. Iš pradžių atrodys, kad palengvėjo, bet šį jausmą lydės ir nepasitenkinimas, nusivylimas savimi.
Vienintelis būdas nugalėti kompleksus ir baimes yra su jais susidurti. Išdrįskite atsisėsti prie automobilio vairo ir kitą dieną galėsite sakyti: „Vairavau vakar, vairuosiu ir šiandien.“ Dažnai kartojamus veiksmus jūsų nervų sistema supras kaip įprotį. Imsite labiau savimi pasitikėti, nes praktikuodamasi įgusite ir suprasite, kad vairuoti bijojote ne dėl konkrečios priežasties. Bijojote pačios baimės.
Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti. Tačiau verta pagalvoti apie tai, kad kompleksai yra lyg piktžolės laimės sode. Rauti jas nemalonu, bet būtina. Juk tik švariame lauke pražysta gražiausi žiedai.