Konkursas „Mūsų meilės istorija“: parakas ir kibirkštis
Sužadėtuvių konkurse „Mūsų meilės istorija“ – Gyčio ir Tomos pora. Neabejojame, kad ši žavi istorija jus nuteiks romantiškai.
Atrodo jau greit pasituksens antri metai, kaip mudu pažįstami, o aš vis dar kaip vakar atsimenu kai pučiant pirmiesiems vasaros vėjams pirma kartą ji pasakė: „Sveikas, aš Toma“. Ir žvaliai nusijuokė, nes prieš kelias sekundes per klaidą pasilabino su ne tuo Gyčiu (ir greičiausiai išvis ne su Gyčiu).
Kaip ji vėliau prisipažino, buvau jai panašus į narkomaną, o aš savo ruožtu laikiau ją „iš aukštesnės lygos“ ir ne mano nosiai. Bet kas beliko – mes susitikome. Pasivaikščiojimas parku ir pirmieji žodžiai toli gražu nebuvo nejaukūs ir persunkti tyliomis dvejonėmis.
Anaiptol. Atrodė, kad kiekvienas turi papasakoti tiek, lyg niekas iki tol nebūtų mūsų klausęsis. Ir kaip niekad daug visgi liko neišsakyta... Grįžau namo, viduje spurdėjo nerimas. Ji abejojo, ar išvis paliko įspūdį. Tik vėliau paaiškėjo, kad mažytė mano žinutė vakare „Man buvo labai smagu su tavimi susipažinti. Esi labai žavinga asmenybė“ buvo jai karštligiškai laukta ir mažyti jos pasaulėlį vėl privertė kvėpuoti jaudinančios pažinties ugnele.
Draugams dažnai pasakoju, kaip negalėjau atsistebėti jos išradingumu, kaip negaliu liautis ja žavėjęsis. Su šypsena pasakoju istoriją, kai kelios dienos po pažinties, ji mane pasigrobė nuo laiptinės durų ir išsivežė pasivaikščioti. Suprato, kad mano gurgiantis skrandis, tai ne serenada. Matytumėt mano veidą, kai ji sako: „Tai prisėskime“, rodydama į šviežiai nušienautą parko plotelį, o iš savo kuklaus rankinuko traukia, ne lūpdažį ar veidrodėlį, o languotą dekutį, keturias lazdeles, sojų padažą, vasabį ir dideles porcijas sušių. Matyt viduje tomis dienomis šypsojausi dažniau nei lūpomis (o šypsotis aš mėgstu).
Netruko mūsų pažintis lyg įžiebtas parakas pokštelėti fejerverku. Praėjo vos savaitė, o aš jau supratau, kad laiko pas ją praleidžiu daugiau nei savo vienišame nuomojame butuke. Jausmas buvo tikras. Tą žinojau tiksliai. Nesunku buvo jai atiduoti visas savo viltis ir saugoti jos svajones kaip savo. Ir štai mudu praėjus mėnesiui nuomojame butuką, o įjungtame kompiuteryje dairomės nusipirkti sau būsto.
Nestokojame džiaugsmo teturėdami čiužinį, mieliausia atrakcija pabusti šalia Jos tuščiame, aidinčiame, bet savo guolyje.
Balsu juokiuosi dabar atsimindamas draugų pratįsusias išraiškas, pirštų pasukiojimus ties smilkiniu ir nei vieno neaplenkiantį pasimetimą – nuo pirmojo „labas“ praėjus dviem mėnesiams, pasiimam savo pirmojo bendro būsto raktus, kurio gerbūvį dar kurį laiką „prižiūrės“ ir bankas. Nestokojame džiaugsmo teturėdami čiužinį, mieliausia atrakcija pabusti šalia Jos tuščiame, aidinčiame, bet savo guolyje.
Tos vasaros man pavydėtų ir pats Šekspyras. Kiekvienas saulėtekis persunktas veržlumu, kiekvienas saulėlydis visad rausvesnis už vakarykštį. Aš pametu skaičių dienų, kurias mudu viduje šventėme, pasimesčiau jas belygindamas, užtrukčiau jas nupasakodamas... Pabudimas ryte kai ir prie durų randi kvietimą į „pirmąjį“ tikrą pasimatymą, laukinių gėlių puokštės, skintos įsijungus avarinį signalą pakelėje grįžtant, skanėstai su palinkėjimais po pagalve, šaldytuve, kišenėje, darbo kuprinėje, mašinoje, meilės laiškai už valytuvo stiklo, ant pliušinio meškiuko ar net ant rankšluosčio, o kas svarbiausia nuolatinis vaikiškas, atviras ir besąlygiškas atsidavimas vienas kitam- visa tai ir dar daug daug kitų kasdieninės „rutinos“ blizgučių mus aplanko beveik kas dieną.
Ji: „Aš jį sutikau, kai jis prašė duonos trupinėlio šalikelėje ir išgelbėjau jį nuo alinančio išsekimo, nuo tada mudu kartu.“
Aš: „Ją išgelbėjau nuo 5 užpuolikų, tamsiame skersgatvyje. Dar ir dabar galiu parodyti peilio paliktą randą. Ji nuo tada išprotėjusi dėl manęs.“
Sakėme, kad tokią istoriją pasakosime kiekvienam, kas paklaus, o kaip judu susipažinot (taip pat ir savo vaikams)... Mes susipažinome internetinėje svetainėje, bet jei kas paklaustų kokia mūsų pažinties istorija, nedvejodamas atsakyčiau – „Žemėje pati nuostabiausia“.