Konsultuoja Vladimiras Azanovas: mirusiesiems vieta – kapuose

Dėmesio! Savo istoriją ir klausimą rubrikai „Mistinės istorijos“ siųskite adresu ji@redakcija.lt.

Ar namuose laikomi mirusiojo pelenai trukdo sielai išeiti?

Prieš trejus metus mirė mano vyras. Tiksliau, jis dėl depresijos nusižudė. Neatlaikė likimo išbandymų – bankrutavo jo verslas, jis įklimpo į milijonines skolas. Išdavė ir jo patiklumu pasinaudojo nesąžiningas verslo partneris, kuris su pinigais dingo kaip į vandenį. Kaip vėliau sužinojome iš advokato, jis paspruko į tolimą užsienį, greičiausiai į Arabų Emyratus.

Tą lemtingą dieną jis buvo kaip nesavas, bet nemaniau, kad ryšis tokiam žingsniui –grįžusi po darbo jį radau pasikorusį koridoriuje. Labai mylėjau savo vyrą, jis buvo geras tėvas ir sūnui, kol nepradėjo viskas riedėti žemyn. Norėdamas pabėgti nuo slegiančios realybės jis net išbandė narkotikus. Į psichologus nenorėjo kreiptis, nors maldavau, sakiau, kad depresiją būtina gydyti. Atmintyje išliko jo nevilties kupinas žvilgsnis ir parašytas raštelis prieš pat mirtį: „Myliu jus beprotiškai, ir nenoriu jūsų skaudinti, tad atleiskite, kad palieku vienus. Be manęs jums bus daug lengviau. Aš pavargau gyventi ir kovoti.“

Vyro palaikus kremavome, tačiau niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad jo nebebus šalia. Tad visą tą laiką urną laikiau svetainėje prie jo nuotraukos.

Vyro palaikus kremavome, tačiau niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad jo nebebus šalia. Tad visą tą laiką urną laikiau svetainėje prie jo nuotraukos.

Daug gerų jo drabužių atidaviau kaimynų sūnui. Jie buvo panašaus amžiaus. Kitus jo daiktus pasilikau kaip atminimą. Visi prieštaravo, klausė kodėl nepalaidojau vyro kaip pridera, kad pagal įstatymą negalima laikyti velionio pelenų namuose, bet pasakiau, kad tai mano vienos reikalas ir sprendimas.

Kol urna stovi namuose, jaučiu jo buvimą. Būna, lyg kažkas ranką ant peties uždeda, tai sujuda užuolaida miegamajame. Kai su sūnumi valgome prie stalo, irgi jaučiu jo žvilgsnį. Lyg jis sėdėtų priešais mane. Gal tai tik mano fantazijos, bet pastaruoju metu tas jausmas, kad vyras išties „gyvena“ namuose, vis stiprėja. Kuo toliau, tuo neramiau darosi. Per sapnus jis mane kviečia pas save. Jau kelissyk kilo minčių apie savižudybę. Esu sveiko proto, bet, būna, tarsi kas apsėda, įkyri mintis, kad „turiu eiti pas jį, nes jis manęs ilgisi“. Po tokių sąmonės „užtemimų“ atsipeikėjusi išsigąstu – juk turiu sūnų, kuriam aš reikalinga.

Maniau, kad tai tik dėl sielvarto, tačiau po įvykusios tragedijos, kai prieš kelis mėnesius pasikorė ir kaimynų sūnus, kuriam buvau atidavusi vyro drabužių, išties sunerimau. Gal mano vyro dvasia persekioja mus? Ar taip gali būti? Namuose dažnai dūžta indai, vaikas ėmė dažnai susižaloti: tai netyčia įsipjauna į pirštą, tai vonioje žaisdamas vos neprigėrė, o kartą ant jo nei iš šio, nei iš to užkrito pakabinta knygų lentyna. Prakirto galvą, prireikė medikų pagalbos. Kai pradėjau domėtis, paaiškėjo, kad ir sūnui sapnuojasi tėvelis, kuris sako, kad ten, kur jis yra, geriau. Kad jis nori jį pamatyti. Bijau ir dėl savęs, ir dėl sūnaus.

Parapsichologas Vladimiras Azanovas (www.azanov.lt)

Mirusiesiems vieta – kapuose

Negerai, kad namuose laikote urną su mirusio vyro pelenais. Sielai tai trukdo išeiti ten, kur jai ir vieta – į sielų pasaulį. Kai žmogus miršta ne sava mirtimi, ypač jei tai būna savižudybė, jai ypač sunku suvokti, kad mirė. Tai gali trukti nuo vienerių iki penkerių metų ar net ilgiau. O jei tinkamai nepalaidojote, tai tokia siela neretai pasilieka ir visam laikui.

Nors paprastai artimojo dvasia gyviems šeimos nariams negali pakenkti, bet šiuo atveju, ji nori būti kartu, todėl visais įmanomais būdais mėgina per sapnus ar kitaip susisiekti. Patarčiau kuo greičiau deramai su apeigomis palaidoti pelenus su urna. Kremuoto kūno palaikus privalu gerbti lygiai taip pat, kaip žmogaus kūną, iš kurio jie atsirado. Savižudžio siela aprims tik tuomet, jei užsakysite mišias, melsitės (jei esate tikinti) ir paprašysite jus su sūnumi palikti ramybėje.

O kaimynų sūnų galėjo psichologiškai paveikti mirusiojo energija. Ji išlieka ir jam priklaususiuose drabužiuose, daiktuose. Todėl nereikėtų žavėtis padėvėtais rūbais, nes negali žinoti, kas anksčiau juos nešiojo, kam jie priklausė: nuo sunkios ligos mirusiam žmogui ar savižudžiui, narkomanui. Neigiama informacija, išlikusi tuose daiktuose (vyras, minėjote, sirgo depresija, kentėjo), energiškai gali veikti naująjį jo savininką. Taigi ne išimtis, kad ir jūsų kaimynų sūnų privedė prie savižudybės, juolab kad jis pasirinko būtent tokį patį būdą – kilpą ant kaklo.

TAIP PAT SKAITYKITE: Mistinė istorija: „Ar angelas sargas išgelbėjo mano šeimą?“