Žaislai žmogų lydi nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Jie yra realybės atspindys, tarsi mažesnis gyvenimo modelis, padedantis pažinti pasaulį. Tokie yra vaikiški žaislai. Tačiau dar yra ir lėlės suaugusiesiems ir apsauginiai amuletai. Lėlės mūsų gyvenimui suteikia pilnatvės ir spalvų. Ir netgi daro stebuklus!
O jeigu jos išties gyvos?
Pasakos apie atgyjančius medinius, akmeninius arba molinius žmogeliukus pradėjo sklisti su pirmaisiais senovės mitais. Antai Veneros vienu metu buvo ir dievaitės, ir žaisliukai... Mes galime atrasti pasakojimų, kaip dievai (o kartais ir demonai) suteikdavo gyvasties akmeniui ir metalui, sukurdami žmonėms tarnus arba priešus...
Kai kurios figūrėlės atrodo neįtikėtinai panašios į konkrečius žmones, tad belieka tik laukti kibirkšties, kuri įžiebs lėlei gyvybę ir gyvenimą.
Kai kurios figūrėlės atrodo neįtikėtinai panašios į konkrečius žmones, tad belieka tik laukti kibirkšties, kuri įžiebs lėlei gyvybę ir gyvenimą. Pamąstykime dar plačiau: mes juk irgi esame Dievo žaisliukai. Vienas mums itin priimtinų būdų geriau pažinti realybę: atspindėti ir kopijuoti.
Pasakos pasakomis, o štai prieš 2000 metų Kinijoje specialiai imperatoriui buvo sukurta terakotinė armija, sudaryta iš 8000 kareivėlių. Šiandien šita armija (unikali dar ir tuo, kad visų kareivėlių veido bruožai skirtingi – kiekvienas nulipdytas visiškai unikalus) laikoma mįsle ir pasaulio kultūros šedevru, vienu iš pasaulio stebuklų. Kas dabar žino, gal norėjo imperatorius prisižaisti iki soties su kareivėliais, turėti vaiduoklišką kariuomenę kitapus realybės, o gal vylėsi, kad nulipdyti molinukai prireikus stos į jo pusę dar šiame gyvenime?..
Betgi grįžkime į nūdienos laikus. Viena vaikų mėgstamiausių visų laikų pasakų – apie pramuštgalvį išdykėlį medinuką Buratiną. Vaizduojamasis menas, kurio atstovai geba kopijuoti ir netgi padailinti realybę, pasiekė tokias aukštumas, kad abejonių lieka vis mažiau – lėlės gali atgyti. Buratino istorija mums šitai rodo nuo pat vaikystės, moko pripažinti ir pažinti stebuklą; sudvasina santykį su viskuo, kas mus supa.
TAIP PAT SKAITYKITE: Iššūkis: mėnuo be cukraus. Ar žinote, kodėl turite save išbandyti būtent taip?
Niekas neprivers mūsų laikyti namuose žaisliuko, statulėlės arba pliušinio zuikučio, jeigu jis mums nepatiks, nebus mielas. Atkreipkite dėmesį: yra sakoma „mylimiausias žaisliukas“, bet nėra nieko panašaus, kas bylotų apie nemėgstamą žaislą. Dalelę meilės pasiims tik ta figūrėlė, kuri suvirpino mūsų širdį.
Apsauginiu gali tapti ir bet kuris tradicinis žaisliukas – siūtas, lipdytas, sumeistrautas, miela, gėrį spinduliuojančia veido išraiška.
Skudurinių Onučių globa
Pačią pirmą lėlę naujagimiui mama turėtų pagaminti iš savo kokio nors seno „laimingo“ apdaro. Beje, kirpti ir siūti šitą drabužį buvo griežtai draudžiama: medžiagos skiautes derėjo atplėšti rankomis, – kad vaiko gyvenimo „neperpjautum“, o surišti lėlę galima tik siūlais, nutrauktas nuo ritės, jokiu būdu ne nukirptais. Siūti taip pat nevalia – dėl tų pačių priežasčių, kaip ir atkirpti ar atrėžti audinio skiautę aštriu peiliu.
Taigi pagaminti apsauginę lėlę visiškai paprasta. Atplėšę audinio skiautę nuo „laimingojo“ drabužio, sulankstykite taip, kad susidarytų savotiškas kapšelis – galva be veiduko; kitą skiautę užriškite kaip suknelę, o likusius kraštelius sudėkite, kad atrodytų kaip palaidinukė ar marškinėliai. Kaklo vietoje galvą keletą kartų galima apsukti storu siūlu. Nei rankyčių, nei kojyčių, nei veiduko – tik fantazija, meilė ir stipri apsauginė energija!
Galima būti šiek tiek išmoningesniems ir šią lėlę papildyti vienu kitu „aksesuaru“, tada ji pasitarnaus jau ir kaip naudingas buityje daiktas. Tarkim, jeigu parūpinsime lėlytei platesnį sijoną, šis galės būti kaip tikrų tikriausias seilinukas ir visada prižiūrės, kad vaikelis išaugtų sotus ir niekada nejaustų alkio, nepristigtų duonos kąsnio ant savo stalo.
Lėlytės galvelę pripildžius kokių nors grūdų, irgi būtų pasirūpinta sočia vaikelio ateitimi, skalsa ir gausa jo namuose visą gyvenimą. O jeigu sijonėlis bus parinktas puošnesnis arba dar ir iš kelių audinio sluoksnių, kuriuos būtų galima išskleisti kaip sparnus, – turės mažylis tikrą globėją. Bute tokią globėją galima pasodinti ant kiekvienos palangės – apsaugos namams tikrai niekada nebus per daug.
Apsauginiu gali tapti ir bet kuris tradicinis žaisliukas – siūtas, lipdytas, sumeistrautas, miela, gėrį spinduliuojančia veido išraiška. Svarbiausia, padarytas savomis rankomis ir tyra širdimi, su geriausiais ketinimais.
Pikta pasaka
Vudu lėlei padaryti taip pat daug sumanumo nereikia. Svarbiausia sąlyga – kokia nors dalelė žmogaus, kuriam ji daroma. Tai gali būti plaukų sruogelė, nago gabalėlis, kraujo lašelis. Jie užsiuvami lėlės viduje.
Vudu lėlė, skirtingai nei apsauginės lėlytės, visada gaminama su akimis, burna ir dažniausiai su lytiniais organais, mat labai dažnai „užsakymai“ šioms lėlėms būna susiję su neištikimybe, aistra, pavydu ir kitokiomis piktomis užmačiomis. Taip pat ant tokio žaislo gana dažnai išsiuvinėjama arba išpiešiama širdis.
Be abejo, būtina žinoti specialius ritualus ir užkeikimus, kad per pilnatį būtų galima atlikti pikta linkinčias apeigas. Jų metu perduriamos adatėlėmis tos kūno dalys, kurias linkima žmogui pakenkti, pažeisti. Šiuo atveju veikia mistinis ryšys, siejantis nedidelį rankų darbo žaisliuką su konkrečiu žmogumi.
Nežiūrėkit į mane!
Į žaislus atkreipia dėmesį ir fengšui. Pagal šį mokslą negerai, kai žaislai išrikiuoti priešais vaiko arba suaugusiojo lovą ir „žiūri“ tiesiai į miegantįjį. Ir visai nesvarbu, ar tai viena didelė lėlė, ar visa kolekcija kokių nors drambliukų; juk ne veltui bet kokio žaisliuko akims buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Todėl pasistenkite žaisliukams (taip pat ir statulėlėms) parinkti vietą ne tiesiai priešais lovą, o nors šiek tiek į šalį arba visiškai šone.
Mėgstamiausias žaisliukas, kuris jus lydi nuo vaikystės, turi galių išsklaidyti neigiamą energiją, pažadindamas ne tik gerus prisiminimus, bet ir skleisdamas pačią tikriausią apsauginę galią.
Mėgstamiausias žaisliukas, kuris jus lydi nuo vaikystės, turi galių išsklaidyti neigiamą energiją, pažadindamas ne tik gerus prisiminimus, bet ir skleisdamas pačią tikriausią apsauginę galią.
Taigi, jeigu jūsų namuose jau nuo seniausių laikų saugomas mylimas pliušinis meškiukas, galite neabejoti, kad jums labai pasisekė. Geresnio saugotojo nė su žiburiu nerasite.
O štai žaislų, kurių vaikas jau nuo pirmų dienų nenori nė į rankas paimti, reikėtų atsikratyti nedelsiant. Barbės nieko nesakančiais veidais, plastikiniai monstrai, kurie sudomino jūsų atžalą vos kokiai dešimčiai minučių, o paskui voliojasi užmiršti ir niekam nereikalingi – tai tikrų tikriausias šlamštas ir energinės šiukšlės. Manoma, kad vaikas vienu metu gali žaisti su ne daugiau kaip penkiais didesniais žaislais (lėlėmis, meškiukais, pliušiniais žvėreliais), o nepamatuota galybė įvairiausių figūrėlių jį išvargins, vaikas bus išsiblaškęs, jam niekaip nepavyks tinkamai susikaupti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija: „Įsimylėjau vedusį vyrą. Kaip man jį išplėšti iš savo širdies?“
Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!