Kremas, sukurtas tuomet, „kai trūko visko“

„Nors jau nebedirbu kosmetikos versle, tikrai žinau, kad ir naktį atsibudęs galėčiau sumaišyti pirmąjį „Margaritos“ kremą“, – pokalbį pradeda dr. Rimantas Petniūnas, vienas iš „BIOK laboratorijos“, didžiausio ir seniausio Lietuvos kosmetikos gamintojo, įkūrėjų.

Kaip kilo mintis pradėti kurti kremus?

Gūdžiais 1988-aisiais penki Taikomosios enzimologijos instituto mokslininkai, tarp jų ir aš, įkūrė kooperatyvą. Vystėme ir institute pradėtus projektus, ir palengva atsigręžėme į kosmetiką. Galiu drąsiai teigti, jog kosmetikos Lietuvoje tuo metu praktiškai nebuvo. Daugiausia buvo atvežama produktų iš Lenkijos.

Vystyti verslą finansų neturėjome, todėl plėtra buvo lėta. Vienas mūsų tuometinės sėkmės aspektų – tuščia rinka. Skaitydavome daug mokslinių knygų, bandydavome receptūras – maišai stiklainyje, tuomet rezultatą bandai ant savo odos, kolegų. Jei viskas gerai, išverdi didesnę partiją ir paskleidi toliau, kad išbandytų daugiau žmonių. Kadangi tuo metu kremų tikrai trūko, norinčiųjų išbandyti kosmetiką nestigo. Dar dalį kremų palikdavome tyrimams – padėdavome šiltesnėje vietoje ir stebėdavome, ar jis keičia konsistenciją po savaitės ar dviejų.

Draugų įmonėje iš pradžių buvo išties gausu. Manau, jog per pirmuosius 5-7 metus tik draugai bei pažįstami ir buvo priimami į darbą.

Prasidėjus Sovietų Sąjungos griūčiai, baigėsi mokslo finansavimas iš Maskvos. Todėl kosmetikos rinka mums tapo dar aktualesnė, teko atsisakyti iki tol buvusios pagrindinės krypties – biotechnologijos. Sėdėjome bibliotekose, kūrėme kosmetikos produktų sudėtis, ieškojome, kur įsigyti geriausių ingredientų.

Tais laikais trūko visko – nebuvo nei specialistų, nei aparatūros, nei ingredientų, nei taros. Ingredientų tuometis vadovas ieškodavo važinėdamas po Rusiją ir įsigydavo už grynuosius arba mainydavo, į ką tik sugalvodavo. Tik pirmaisiais nepriklausomybės metais pamažu ėmė rastis įmonių, kurios importuodavo ar gamindavo mums reikiamus ingredientus, bet, deja, dažniausiai negalėdavo užtikrinti tokių mažų mums reikiamų kiekių.

Koks buvo pirmasis kremas?

Pirmasis veido kremas buvo sukurtas saulėgrąžų aliejaus pagrindu. Vėliau supratome, jog jo kvapas yra per intensyvus, tad perėjome prie rapsų aliejaus, didelę dalį sudėties sudarė lanolinas ir bičių vaškas. Anksčiau kremai būdavo riebesni nei dabar – mat veidams, nemačiusiems kremo, reikdavo jo kaip po sausros išdžiūvusiai žemei vandens. Mano pastebėjimu, žmonių veido oda keičiasi ir kitaip reaguoja į kosmetiką nei reaguodavo anksčiau.

Nuo pirmųjų žingsnių siekėme būti natūralūs. Kūrėme originalią receptūrą, nesiekdami nieko kopijuoti – ypač stipriai lietuviškos kosmetikos idėja tikėjo mano kolegė Rima Rašap. Turėjome tikslą sukurti kremą pirmiausia tinkantį sau. Žinojome, jog tuomet jis tiks ir kitiems.

Kodėl pirmąjį kremą pavadinote „Margarita“?

Mus įkvėpė M. Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“. Juk jame Margarita pasitepa kremu ir atjaunėja tiesiog akyse. Tai ir lėmė pavadinimą. Tikrai jį kūrėme mes, patys chemikai, o ne rinkodaros specialistai – tai buvo mano tuometės kolegės Rimos idėja. Nors pats esu chemikas, puikiai suvokiu, kad žmogus kosmetiką pirmiausia renkasi akimis. Juk bendras vaizdas yra pirmasis įspūdis, jis patraukia.

Kokiose patalpose dirbote iš pat pradžių?

Pirmiausia pradėjome dirbti Taikomosios enzimologijos institute – iš jo išsinuomojome laboratoriją. Vėliau persikėlėme į laikiną statybininkų namelį, kuris net šildymo neturėjo. Nors jame vietos buvo nedaug, bet tilpo ir direktoriaus, ir buhalterio, ir vadybininkų kabinetai, ir laboratorija, ir gamybinės patalpos, ir sandėlis.

Tik verslui įsisukus ryžomės įsigyti pastatą Žarijų gatvėje, Vilniuje. Čia buvo įrengtos gamybos linijos, sandėliai bei kabinetai administracijai.

Ar dabartinė jūsų kurtų kremų sudėtis labai pasikeitė nuo tos receptūros, kurią pasitvirtinote prieš tris dešimtmečius?

Labiausiai pasikeitė pakuotė ir gamybos technologija. Juk vien apsauginės plėvelės arba folijos užlydimas ant kremo indelio pratęsė kremo galiojimo laiką. Mūsų veiklos pradžioje, 1988-aisiais, apie galiojimo terminus nebuvo net kalbų.

O kremų sudėtis stipriai nepasikeitė. Tik ingredientų nebetenka gamintis patiems. Pavyzdžiui, mes patys džiovintas ramunėles virdavome aliejuje ir naudodavome „Margaritos“ kremams, dabar toks pats ingredientas perkamas iš tiekėjų. Be abejo, kokybė yra geresnė perkant iš tų, kurie specializuojasi gamyboje. Tačiau mūsų laikais tokios „prabangos“ neturėjome.

Kai mes, įmonės steigėjai, 2005-aisiais verslą pardavėme, prasidėjo naujas, dar intensyvesnis „BIOK laboratorijos“ etapas. Tačiau pirmieji keturi veido kremai su nedideliais patobulinimais gaminami iki dabar. Tai klasikiniai „Margarita“ maitinamieji ar drėkinamieji kremai, kosmetinis pienelis.

Kaip vertinate dabar išpopuliarėjusias „namudines“ kosmetikos priemones?

Gaminti kosmetikos priemones namų sąlygomis yra tas pats, kaip namuose kepti duoną. Skonis ne visada gausis vienodas – tiesiog reikia žinoti, jog visiško preciziškumo namų sąlygomis neišgausi. Didieji gamintojai to sau leisti negali.

Ar galite dabar, kai jau nebedirbate šioje srityje, ramiai praeiti pro kosmetikos prekių lentynas?

Praėjo trisdešimt metų nuo mūsų įkurtos „BIOK laboratorija“ pradžios. Pasikeitė karta žmonių, bet įmonė išliko gyvybinga, jauna. Gera žinoti, kad šalia naujai prisijungusių jaunų žmonių įmonėje yra ir senbuvių, prisijungusių dar nepriklausomybės pradžioje. Žinau, jog bendrovėje dar dirba ir technikas Benadiktas, ir fasuotojos Andželika bei Galina, ir prekybos procesų vadybininkė Danutė.

Kokia yra bendrovė, geriausiai simbolizuoja jos produktai. Mano tik didžiausiose svajonėse buvo parduotuvių lentynose, greta konkurentų, matyti tokius produktus, kokie yra šiandien.