„Krikštatėvio“ žvaigždės Alo Pacino prabangus gyvenimas ir viską sugriovęs įvykis: „Turėjau suprasti kaip ženklą“

„Al Pacino. Autobiografija“ jau tapo „New York Times“ bestseleriu, o kritikų įvardijama kaip viena svarbiausių pastarųjų metų kino autobiografijų. Joje Alas Pacino pasakoja savo istoriją nuo vaikystės iki šių dienų. Nuo vaiko, kurį labai paveikė tėvų skyrybos iki Holivudo šlovės, kurios jis taip ir neprisijaukino.

Įtraukiantį autobiografinį romaną primenanti knyga apie meną, kūrybinę aistrą, ištvermę ir ištikimybę sau. Ji leidžia pažinti A.Pacino tokį, koks jis yra iš tiesų be grimo ir šviesų – jautrų, kartais trapų, bet kartu ryžtingą ir iki šiol išliekantį viena ryškiausių kino asmenybių.

Ištraukos iš knygos „Al Pacino. Autobiografija“

Tuo pat metu atradau savų būdų mėgautis gyvenimu Los Andžele. Turėjau draugų, viskas klostėsi visai smagiai. Tačiau nesinorėjo gyventi be tikslo – kiek gi galima žaisti padelio tenisą?

Pragyvenimas man atsiėjo brangiai, labai brangiai, – gausėjo darbuotojų, turėjau du namus, kuriuos reikėjo išlaikyti, savo butą, biurą ir rūpinausi savo vaikų šeimų išlaidomis. Kas mėnesį išleisdavau tris keturis šimtus tūkstančių dolerių – ne juokas. Reikėjo gerokai pasistengti, todėl sutikau vaidinti keliuose filmuose.

Filmavausi „Ošeno tryliktuke“ (Ocean’s Thirteen) – viename iš tų žinomų filmų, kurių istorija išsitęsė per kelias dalis. Puikios žvaigždės ir talentingas režisierius Stevenas Soderberghas – žinojau, kad esu patikimose rankose. Man patiko visi tie vyrukai – George’as Clooney’is, Bradas Pittas, Donas Cheadle’as, Mattas Damonas. Tikrai gera draugija, jaučiausi laimingas. Tik tiek, kad apie filmą nieko nežinojau.

Draugas Charlie’is pasakė, jog scenarijus geras, tad ir nusifilmavau. Visada bandydavau derinti keletą dalykų – dažnai tekdavo porai dienų vykti filmuotis į Las Vegasą, tad vis klausdavau, ar galėsiu tą pačią dieną grįžti į Los Andželą.

Mylėjau vaikus, norėjau grįžti pas juos namo. Tuo metu maniau, kad jėgų užteks viskam. Jaučiausi lyg vilkelis, besisukantis tarp vaikų priežiūros, darbo, dėdamas pastangas susidoroti su visu tuo chaosu, kuris nuolat lydėdavo mane. Rodės – bėgu, bėgu ir tuoj trenksiuosi į sieną. Ką galiu pasakyti apie tragišką žmogaus likimą? <...>

<...> Pinigus mėčiau į visas puses, nes man atrodė, kad jų turiu. Bent jau taip maniau. O mano apskaitininkas dar paragindavo. Dariau tai, ką daro daugybė žmonių, neišmanančių, kaip elgtis su pinigais, neapgalvotai juos švaistančių.

Kartą mano septynmetės dukros bendraklasio tėvui – jis irgi buvo aktorius – prireikė pinigų. Perklausiau: „Gerai, kiek tau reikia?“ Ir daviau jam šešiasdešimt penkis tūkstančius dolerių. Net nesitikėdamas, kad juos atgausiu. Dažnai taip elgdavausi. Ne todėl, kad norėjau pasirodyti dosnus – tiesiog maniau sau, kad turiu kuo dalytis.

Mano pinigai atrodė kaip laimėti „Monopolio“ žaidime. Lyg būtų netikri. Nepriėmiau kaip realybės. Bet tai buvo tikra. Ir man vėliau tai teko suprasti. Tada ėmė plaukti įspėjimai, kad mano buhalteris, turintis daug garsių klientų, nepatikimas.

2011-aisiais sėdėjau nuomojamo namo Beverli Hilse svetainėje ir peržiūrinėjau savo finansus, – to beveik niekada nedarydavau. Mokėjau absurdiškai didelę sumą už prabangų namą, nes vis manydavau, kad tai laikina, – tuoj kraustysiuosi kur nors kitur arba imsiuosi ko nors naujo.

Žinoma, to taip ir nepadariau. Ir kažkaip sugebėjau tą patį būstą nuomotis visus dvidešimt metų. Čia jau nereikia būti buhalteriu, kad suvoktum – visiškas pinigų švaistymas. Ir tai, kad apskaitininkas manęs niekada neperspėjo, turėjau suprasti kaip ženklą.

Kai įtarimų ėmė daugėti, mano suktasis buhalteris pats jau nebepasirodydavo. Jis apskritai retai kada atvykdavo susitikti – vis atsiųsdavo vieną iš savo patikėtinių. Situacijose, su kuriomis nesu susidūręs ar apie kurias mažai ką išmanau, jaučiuosi nejaukiai. Sėdėjau prie stalo, žiūrėjau į ataskaitas, o jo padėjėjas – man už nugaros.

Pasakiau: „Kažkas čia ne taip. Iš kur tiek daug pinigų?“ Pastaraisiais metais daug nedirbau, negana to, su šeima ką tik buvau grįžęs iš kelionės po Europą. Žinojau, kad išleidau daug – su vaikais, jų auklėmis ir dar keliais žmonėmis skridome iš Los Andželo į Londoną, tada į Daniją, o paskui atgal į Los Andželą, – visur su nuostabiu privačiu lėktuvu „Gulfstream 550“. Kai vaikai buvo užsiėmę, rengiausi Džeko Kevorkiano vaidmeniui filme „Tu nepažįsti Džeko“ (You Don’t Know Jack).

Londone nuomojau visą „Dorčesterio“ viešbučio aukštą, jis tapo mūsų būstine. Iš ten kasdien leisdavomės į ekskursijas, kur tik vaikai panorėdavo. Nuskridome ir į Bilundą Danijoje – ten gaminami lego, o mano sūnus ir dukra juos be galo pamėgę. Apsistojome „Legolendo“ viešbutyje, kur viskas iš lego.

Pamatėme iš lego sudėtą Moną Lizą – viršum visko! Persistengta. Bet taip elgiausi tik todėl, kad galėjau sau tai leisti, ir patiko vaikams. Dabar gi sėdžiu prie savo stalo Beverli Hilse ir stebiuosi neįtikėtina: išleidau tiek pinigų, o grįžęs randu dar daugiau nei turėjau prieš išvykdamas? Atrodė keista. Atsisukau į apskaitininką, norėdamas pagirti. Tai štai kaip reikia tvarkytis su pinigais. Niekur neinvestavau, o uždirbau. Tarstelėjau: „Kaip šaunu“.

Ir tada pamačiau jo veidą. Tos išraiškos niekada nepamiršiu. Jo dešinysis antakis šiek tiek pakilo. Vos vos. Lyg kažkas būtų priėjęs ir taręs: „Gali padaryti tą triuką su savo antakiu? Semai, parodyk dar kartą.“ Ir staiga supratau – viskas tapo aišku lyg ant delno. Laikas sustojo. Aš sumautai įklimpęs. Išeities nėra. Jo antakis nusileido, o aš tik ištarau: „Ačiū ir už tai.“ Jis buvo toks linksmas, net kiek berniokiškas, vyrukas – susikrovė savo bylas ir išėjo.

Svarsčiau, ką man dabar daryti. Numaniau, kad kažkas negerai, bet nesupratau nei kiek tai rimta, nei kas iš tikrųjų įvyko. Kitą dieną nuėjau pas vieną advokatą Los Andžele ir pasakiau: „Man atrodo, kad pakliuvau į rimtą bėdą. Tiesiog nujaučiu.“ Išklojau jam visa istoriją. Jis išklausė, pažiūrėjo į kelias mano sąskaitas ir pasakė: „Niujorke turiu vieną žmogų – jis dirba Rokfeleriams.

Tau reikėtų su juo susitikti.“ Taigi nuvykau į Niujorką. Žmogus, su kuriuo susitikau, buvo vardu Shelby’is Goldgrabas (na ir pavardė buhalteriui – „aukso grobėjas“!) Tai, kaip jis kalbėjo, iškart sužadino man pasitikėjimą, jaučiau, kad ir aš jam patikau.

Pasakė: „Noriu susitikti su tuo tavo žmogumi.“ Susitiko su mano apskaitininku, o grįžęs man patarė: „Alai, tau reikia iš ten dingti. Jis ne tik sukčius – dar ir įžūlus sukčius.“ Po vos savaitės ar dviejų pažinties Shelby’is pasakė: „Tu man patinki. Nenoriu tavęs matyti pardavinėjančio pieštukus prie koncertų salės Manhatano centre (Carnegie Hall).“ Nusijuokiau: „Sunku būtų net įsivaizduoti.“ Jo veidas surimtėjo. Pažvelgė į mane nutaisęs seniai matytą Korleonės veido išraišką: „Aš rimtai.“ Ir patikino: „Nesijaudink, Alai. Eik, pasistenk uždirbti dar daugiau pinigų – ir nusipirksi naujų draugų.“

Niekada to nepamiršau. Tuo metu patyriau bankrotą iš esmės. Ką tik čia buvo penkiasdešimt milijonų – ir staiga likau be nieko. Turto turėjau, bet ne pinigų. Šioje industrijoje, kai už filmą gauni dešimt milijonų, nereiškia, kad jie visi tavo. Nes kai atskaičiuoji advokatams, agentams, viešųjų ryšių žmonėms ir valdžiai, jau nebe dešimt – pačiam lieka kokie keturi su puse. O gyventi pradedi taip, lyg turėtum visus dešimt. Ir taip viską prarandi. Labai keista, nežinau, kaip tai nutinka. Kuo daugiau uždirbi, tuo mažiau lieka. Marty’is Bregmanas dar kadaise man šitai buvo sakęs.

Visas tas pinigų leidimas ir tai, kur kiti dingo, – viskas tarsi beprotiška montažo juosta apie praradimą. Palikau duris plačiai atvertas, iš mano kišenės pelnėsi žmonės, kurių net nepažinojau. Tarsi būtų reiškę kvietimą: „Šen visi! Al’as turtingas, ir jam nė motais!“ Maža to, po šios apgavystės dar turėjau mokėti dovanojimo mokesčius už visus kitiems išdalytus pinigus.

Nors pats turėjau tik du automobilius, kažkodėl mokėjau už šešiolika. Ir dar už dvidešimt tris mobiliuosius telefonus, apie kuriuos nieko net nežinojau. Sodininkui buvo mokama 400 tūkstančių dolerių per metus – ir tai už sklypą prie namo, kuriame net negyvenau. Nieko neperdedu. Tai tiesiog susidėjo per ilgą laiką. Net nepasirašinėdavau savo čekių – tuo pasirūpindavo apskaitininkas. Viską buvau paleidęs.

Nesidomėjau, kiek turiu, kur eina pinigai, kiek kam mokama. Esmę galima apsakyti paprastai: kol aš laimingas darbuojuosi, visi aplinkui tyliai kraunasi sau į kišenes. Galiausiai paaiškėjo, jog tas vyrukas net nebuvo apsidraudęs, tad net neturėjau kaip iškelti bylos, kad ką nors atgaučiau.

Pinigai – tiesiog dalis to, kas įgyjama sulig sėkme. Nenorėjau apie juos nieko žinoti, nes nenorėjau jaustis taip, lyg turėčiau mokytis aukštosios matematikos. Buvau per senas. Tai būtų pareikalavę per daug laiko. Ir nemanau, kad būčiau pajėgęs. Bet vilties aš niekada neprarasdavau.

Prisimenu, pagalvojau: „Na ką, bent jau dar gyvas.“ Ir ta mintis kažkaip teikė išsilaisvinimo pojūtį. Kažkur giliai jaučiau, kad daug kas, kas vyksta aplink, mane sekina. Maža to, aš pats į tai įsipainiojau – elgiausi taip, lyg būčiau turėjęs daug daugiau pinigų, nei iš tikrųjų turėjau. Tuo metu mane labai palaikė mano draugė Lucila ir daug kitų bičiulių bei artimų žmonių. Įsijungė toks išgyvenimo režimas – o tai aš moku. Gyvenimas išmokė.

Kai esi priverstas išgyventi, ką darai? Eini dirbti. Tuo metu man jau buvo per septyniasdešimt. Tikrai nebejaunas – uždirbti iš filmų tiek, kiek kadaise, jau nebesitikėjau. Tų didžiųjų honorarų, prie kurių buvau pratęs, paprasčiausiai niekas nebesiūlė. Švytuoklė persisvėrė į kitą pusę – vaidmenų rasti darėsi vis sunkiau. Matyt, tokia lemtis ištinka visus aktorius – su amžiumi pasiūlymų mažėja. Teko imtis to, kas buvo tuo metu.