Kristina Kruopienytė – apie madą ir gyvenimą pakeitusią kelionę

Jūsų kolekcija „Audimui“ – labai kruopienytiška?

Taip, tik Kruopienytė – visokia. Per metus nuo idėjos gimimo iki pristatymo išgyvenau labai daug dalykų ir todėl ta kolekcija – įvairi. Man buvo duota absoliuti laisvė, todėl tiek visko prigalvojau ir prieskizavau, kad paskui negalėjau atsirinkti, ir susiformavo dvi nesusiejamos, grafiškai skirtingos linijos. „Audimo“ žmonės buvo labai tolerantiški, leido viską bandyti, neribojo, neprašė skaičiuoti savikainos. Ir stengėsi kiekvieną siūlę padaryti taip, kaip nupiešiau... Mes, dizaineriai, esame apriboti savo prekės ženklo, sukamės uždarame rate: tai tokia klaustrofobija beieškant savo audinių, savo rašto. O čia rankos buvo atrištos: nori vienetinio printo – prašom. Galėjau daryti tai, ko mes dažniausiai negalime, pažinti naujų technologijų. Labai džiaugiuosi ta kolaboracija.

Kokia buvo jūsų atostogų vizija?

Kai imuosi kolekcijos, tiesiog pagalvoju: „Ko man reikia?“ Taip buvo ir šį kartą. Ir prisiminiau visas savo puikiausias atostogas – jos dažniausiai būdavo aplinkui Viduržemio jūrą: ryte išeini į pajūrį, paskui pereini per miestelį, pasėdi kavinėje, įlipi į kalną. Dienos būdavo pilnos netikėtumų. Man norisi ir gamtos, ir miesto, ir meno galerijų. Turbūt begalė žmonių nori to paties: juk neįdomu vien vaikštinėti ar tik gulėti. Todėl ir drabužiai buvo orientuoti į aktyvias intelektines atostogas.

Mokate protingai sukrauti atostogų lagaminą? Ar dizainerių problemos tokios pat, kaip visų moterų?

Anksčiau kas antrus metus važiuodavau į Venecijos bienalę. O ten – ir vaizdas, ir oras, ir apie patogumą reikia galvoti. Ir tada, jau labai seniai, pradėjau formuoti savo atostogų kapsulę. Imdavau rankinį bagažą, todėl apsvarstydavau kiekvieną daiktelį: „Aha, geriau įsimesiu penkias šilkines palaidines nei vieną trikotažinę, kuri sveria daugiau už visas jas.“ Venecijoje netinginiaudavome: ryte atsikeldavome kaip į darbą, pavalgydavome ir tampydavomės su žemėlapiu po parodas, net kojas skaudėdavo. Bet kiekvieną dieną plaukdavome į Lido salą pasideginti, pavažinėti dviračiais, o vakarais eidavome į restoranėlį. Tokios atostogos mane ir įkvėpė „Audimo“ kolekcijai... O daiktus į kelionę moku pasirinkti; dar tais laikais draugės sakydavo, kad mano deriniai įdomiausi ir įvairiausi.

Kaip sekasi keliauti? Nedingsta lagaminai, nepainiojate oro uostų?

Esu prisiklausiusi visokių istorijų, todėl man pačiai niekas nedingsta. Man apskritai nebūna blogų kelionių. Dažniausiai esu viskuo patenkinta, nes labai stengiuosi mėgautis kiekviena diena, kiekviena smulkmena. Mane bet koks savaitgalis Anykščiuose pas tėvus taip džiugina, kad nieko daugiau nereikia. Kartais su vyru kalbamės: taip, mes nebuvome Tailande, kurį aplankė jau visi feisbuko draugai, bet puiku, kad mūsų tai dar laukia.

Bet kelionė be nuotykių – lyg ir ne kelionė?

Dažnai būna dalykų, kuriuos kiti vadintų nesėkmėmis, o mums tai – nuotykiai. Kai kas sako: „Oi, iki ten nueiti ir pareiti – keturios valandos.“ O mes keturias valandas einame pirmyn ir dar tikslo nematyti, o paskui reikia grįžti – jau temstant, per kalnus. Tokių situacijų netrūksta. Žiopliai visada turi, ką prisiminti po daugelio metų... Buvo labai juokinga, kai su vyru ėmėme organizuotis keliones: tai išsinuomodavome apartamentus visai kitame krašte nei oro uostas, tai lėktuvas nusileisdavo naktį, o mes apie automobilį nebūdavome pagalvoję. Visada prisiminsiu, kaip mano vyras stovėdamas koridoriaus kampe susirūpinusiu veidu pasakė: „Mums tik su dviračiu ir sumuštiniais prie Puntuko atostogauti.“

Sveikatos draudimu svetur neteko naudotis?

Ne, todėl visas nesėkmes ir nurašome į nuotykius. Svarbiausia, kad niekas nesusirgo, nesusilaužė kojos ar rankos... Kartą vyras pasigyrė, kad rado automobilių nuomos kompaniją, kuri net užstato neprašo. Atvažiuojame. Automobilis – visai ne toks, kaip nuotraukoje: atseit tas sugedo, o šitas – labai geras. Tris dienas važinėjame serpantinais, ir nesuprantu, ko tas mano vyras kažkoks nervingas. Galiausiai jis sako: „Tu matei mūsų padangas?“ Einu žiūrėti. O jos taip nutrintos, kad net lenda kažkokie laidai. Ir dar ta mašina negerus garsus leidžia. Galiausiai važiuojant nutrūko dirželis – laimei, ne kalnų keliuke, o vidury Maljorkos sostinės.

Būta atostogų ar kelionės, kurios ką nors nulėmė jūsų gyvenime?

Pernai – kelionė į mano išsvajotą Japoniją. Be abejo, darbinė: pati save komandiravau. Tos šalies pažinau labai mažai, bet įvyko kažkoks lūžis. Po Japonijos kiekviena mano diena prasideda analize: ar to reikia, kam reikia? Ėmiau ieškoti prasmės. Sustojau. Norisi gryninti stilių, nebepataikauti, nepaisyti normos, kad būtinai turiu kurti sezonines kolekcijas. Nebūtinai. Tuo kelionė ir buvo lemtinga. Sumažinau tempą: kodėl turiu lėkti išsižiojusi ir daryti bet ką? Man taip patiko, kad japonai metų metais analizuoja arkliuką – kaip jį kaligrafiškai nupiešti per tris minutes ar tris sekundes. Ir aš taip norėčiau tobulinti kokį nors savo daiktą: pravalyti, prašluoti. Aišku, aš visada neturiu, kur savęs padėti, ir azartas nemažėja. Bet dabar einu mažyčiais žingsneliais: save realizuoju įvairiuose fabrikuose, ir man labai įdomu. O mano ženklas palauks – darau pertrauką.

Gal pauzė siejasi ir su tuo, kad turite dvimetę dukrelę?

Sakoma, kad blogiausi šeimos žmonės – politikai, verslininkai ir menininkai. O aš – dizainerė ir dar savo studiją turiu, tai esu toks double trouble. Kai laukiausi, pasakiau sau: dvidešimt metų gyvenau dėl mados, o dabar gyvensiu dėl vaiko. Bet pirmus metus dukrą augino vyras, aš namo parbėgdavau tik pamaitinti. Nebuvau nė vienos dienos išėjusi normalių motinystės atostogų: visą laiką pirmyn atgal su vežimėliu sukau ratus apie studiją, kad pažiūrėčiau, kas ten vyksta. O dabar kartu su Smilte važinėjame į susitikimus, į fabrikus, kartu matuojame klientus. Aš adatėle suimu kelnių klešnę ir ji, paėmusi adatėlę, mėgina siaurinti kitą.

Tai profesinis gyvenimas nelabai nukentėjo?

Man atrodo, kad nesu nei gera mama, nei gera dizainerė, nes truputis to, truputis ano – nebūna gerai. Anksčiau, būdavo, ateinu į studiją ir sėdžiu sau iki aštuonių, iki dešimtos. Net kai ėmiau dirbti kaip visi normalūs žmonės iki šešių, ta diena būdavo produktyvi. Tada kažkokiam darbeliui užtekdavo penkiolikos minučių, dabar prireikia dviejų valandų. Bet aš džiaugiuosi. Visada ieškojau priežasčių, kad atitolinčiau darželį: tai negalima, nes gripo epidemija, tai – pavasaris, irgi ne laikas. Noriu matyti, kaip vaikas auga… Mano tėtis kiekvieną kartą, kai pas jį atvažiuojame, sako: „Jums pasisekė. Tokiems tėveliams menininkams – toks gudrus vaikas.“ Mes jau gerai kalbame, mokame daug eilėraščių, net turime humoro jausmą. Ir manim Smiltė pasirūpina: „Mamyte, tu atsisėsk, atsigerk kavos.“ Kartais net krūpteliu, išgirdusi, ką ji sako. Nors aš tų mažų vaikų nesu daug mačiusi, gal jie visi taip kalba?

Kodėl – Smiltė?

O kas yra mažesnė už Kruopą? Smiltelė.