Kristina Lisauskė – atvirai apie skyrybas su mylimuoju ir prekės ženklu „Gėda Pelėda“

Nors už lango apniukę ir lyja, didžiulis butas Kauno senamiestyje atrodo akinamai šviesus. Niekas čia nevaržo žvilgsnio: erdvės neužstoja pertvaros, parketu tapnoja dvi išdidžios katės Anabelė ir Matilda, ant aukštų langų plevėsuoja baltos užuolaidos, baltos sienos dvelkia švara. „Aš taip ir jaučiuosi – nuoga, švari. Vėl pradedu rašyti nuo balto lapo“, – šypteli Kristina. Ir vienos, ir kitos jos skyrybos įvyko ne per dieną: jauna moteris link to ėjo kurį laiką, tad sunkiausias etapas – jau praeityje. Dabar ji vėl gali šypsotis, kurti šviesius ateities planus ir neabejoti – jai pasiseks. Tiesiog turi pasisekti.

Kaip jaučiatės šiuose naujuose namuose?

Tikiu, kad gyvenime egzistuoja balansas: jei tave ištinka netektis, paskui būna kas nors gero. Praėjusią vasarą, išėjusi iš šeimos namų, kurį laiką, kol susivoksiu, buvau apsistojusi draugės bute. Tas etapas buvo labai sunkus: kol nesi patyręs skyrybų, atrodo – kas čia tokio, bet iš tiesų tai prilygsta savižudybei. Man žūtbūt reikėjo ženklo, kad pasielgiau teisingai, nes draskė visą krūtinę – ir staiga akis užkliuvo už skelbimo apie šio buto nuomą. Iki tol daug metų ieškojau studijos, kur galėčiau tapyti: man reikia erdvės, nes mano drobės labai didelės. Ir ji atsirado tokiu metu, kai visai nesitikėjau, stovėjau gyvenimo kryžkelėje... Kai pirmąkart čia atėjau, apėmė labai geras jausmas: grįžau namo. Šimto kvadratinių metrų plote gyvenu viena, bet vieniša nesijaučiu: apačioje – Senamiesčio šurmulys, barai, kavinės, žmonės... Net pusryčiauti lipu žemyn, todėl mano šaldytuve dabar rastumėte tik citrinų ir obuolių!

Gal nieko kito ir nevalgote, tik citrinas ir obuolius?

Dabar jau valgau (juokiasi). Buvo metas, kai ir nevalgiau... Neklausiu savęs, kodėl visi praradimai įvyko vienu metu: matyt, po vieną būtų buvę pernelyg paprasta. Šis gyvenimo etapas – visiška metamorfozė: keičiu odą kaip gyvatė. Bet tai nešokiruoja, nes toks laikas, kai viską grubiai nubraukiau ir pradėjau iš naujo, sykį jau buvo.

Tuomet, kai sukūrėte ženklą „Gėda Pelėda“?

Taip. Dar mokykloje svajojau stoti į Dailės akademiją, bet nugalėjo Medicinos universitetas – tai atrodė perspektyviau, šeimoje gydytoją visada gera turėti. Tačiau gydytoja taps mano sesuo, o aš vis tiek esu menininkė. Šešerius metus studijavau visuomenės sveikatą, dirbau, net sugebėjau tapti privačios klinikos direktore, bet tai nedžiugino: supratau, kad nenoriu nei ligoninių, nei pacientų, nei griežto grafiko. Jaučiausi nelaiminga, mažai miegojau, naktimis tapiau... Ir atėjo laikas dėti tašką.

Tikiu, kad gyvenu tik kartą, ir man baisu gyventi ne taip, kaip noriu. Ta baimė tokia didelė, kad pasiryžtu viską mesti ir išeiti iš komforto zonos. Taigi mečiau: nubraukiau ilgus mokslų metus, gerą darbą – ir išėjau į niekur. Taip atsirado „Gėda Pelėda“: du mylimiausius gyvenime dalykus – rankines ir meną – sujungiau į vieną. Pirmąją rankinę sukūriau vyrui gimtadienio proga: Laurynas – preciziško skonio žmogus, jam viskas turi būti tobula. Rankinę pasiuvo nuostabus senas meistras Marcelijus: iš jo išgirdau daug įdomių istorijų ir įgijau supratimo apie odą. Vyras rankinę įvertino labai gerai. „Tai gal ir daugiau žmonių įvertintų?“ – pamaniau.

Tuomet gyvenome Panemunėje, miškelyje prie namų nuolat ūbaudavo pelėdos, tad prekės ženklo pavadinimo toli ieškoti nereikėjo. Vyras labai palaikė, iš jo pasiskolinau pinigų verslo pradžiai: pažadėjau atiduoti per pusmetį. Tas verslas buvo kaip mudviejų kūdikis.

Kai į feisbuką kėliau pirmųjų rankinių nuotraukas, rankos drebėjo: ar kam nors tai bus įdomu? Bet aplankė tokia sėkmė!.. Skolą vyrui grąžinau jau po savaitės, klientės šlavė viską, ką sukurdavau, meistrai nespėjo gaminti... Versliukas išaugo į tikrą verslą, klientės man rašė laiškus, ateidavo į dirbtuves pabendrauti, nesibodėdavo rankinių laukti šešias–aštuonias savaites. Tai buvo vieni laimingiausių metų mano gyvenime.

Ir kas galiausiai nutiko?

Aš nebepatempiau smarkiai išaugusio verslo. Širdyje esu menininkė, mokesčiai ir buhalterija man – kaip peilis po kaklu. Paskutinis lašas buvo, kai atėjo mokesčių inspektoriai: kratė tris dienas. Sėdėjau be jėgų ir galvojau: „Dieve, ką aš blogo padariau?..“ Kai nieko nerado, paklausiau – už ką. „Ai, toks nurodymas buvo“, – gūžtelėjo pečiais. Pasijutau tarsi primušta už nieką – ir supratau, kad vėl atitrūkau nuo to, kas mane džiugino. Jaučiausi kaip mama, serganti depresija po gimdymo: ji labai myli savo kūdikį, bet kiekvienas riktelėjimas varo iš proto. Kai su Laurynu atostogavome Amerikoje, jis paklausė: „Tai ko tu norėtum?“ „Stipraus partnerio“, – susivokiau. Taip susidūrė keliai su „First Priority“ – danų ir lietuvių kompanija, dirbančia mados versle. 2015-aisiais pardaviau jai savo prekės ženklą ir tapau tiesiog dizainere. Kompanija mane globojo: kūriau rankinių kolekcijas, dariau tai, ką norėjau, bet laikiausi ir didelės sistemos taisyklių. Kiekvienam jaunam dizaineriui linkėčiau padirbėti su tokia įmone – tai suteikia daug patirties. Bet... Aš visą laiką ilgėjausi tapybos, šaukiausi jos.

Ir prisišaukėte?

Vėl tie ženklai... Mano paveikslus kažkas pamatė tuomet, kai krausčiausi iš mudviejų su Laurynu namų. Jei nebūčiau išsikrausčiusi, ir toliau patyliukais būčiau tapiusi, o paveikslai būtų stovėję nusukti į sieną ir juos būtų pagyrę nebent užėję svečiai... Bet kai ko nors labai nori, žmogus eina link to. Aš ėjau labai skaudžiai. Kai išsikrausčiau, mane aplankė meno galerijos vadovė. Vėl labai bijojau: pirmąkart žmogus, kuris nutuokia apie meną ir juo prekiauja, mane įvertins! Delnai drėko: o jei pasakys „ne“? Bet ji pasakė: „Jūsų darbai puikūs“. Vasario 8-ąją Parko galerijoje buvo atidaryta mano paroda. Pirmąjį paveikslą, kurį ten pakabino, pardavė po dviejų valandų. Suvokimas, kad mano kūriniai randa dialogą su kitais žmonėmis, suteikė stiprybės. Paskui vis daugiau tapiau – ir supratau, kad vėl reikia išeiti iš komforto zonos. Jei jau viskas gyvenime kardinaliai keičiasi – šeima, namai, – turbūt atėjo laikas atsisveikinti ir su „Gėda Pelėda“. Juk neįmanoma sukurti ko nors naujo, nepalikus seno.

Atsisveikinote gražiai?

Taip. Įmonė nenorėjo, kad išeičiau, bet sukūriau jai gražią paskutinę kolekciją. Buvo gaila palikti meistrų – jie man kaip šeima, bet prisiverčiau: turiu atsisakyti visko ir pradėti iš naujo, antraip man nepavyks. Dabar šypsausi, galiu ramiai kalbėti apie skyrybas ir verslą, o tada taip tikrai nebuvo, – nemiegojau, jaučiau nuolatinį stresą, svėriau gal 56 kilogramus... Dingo imunitetas, ėmė kibti ligos. Daug metų nevalgiau mėsos, bet vėl buvau priversta pradėti. Tik dėl savo sprendimo nesudvejojau: man tikrai atrodo geriau po kiek laiko atsisukti atgal ir pripažinti, kad nepavyko, nei sėdėti, nieko nekeisti ir graužtis – o kaip galėjo būti, jei būčiau išdrįsusi...

Daugelis žmonių baiminasi išeiti iš komforto zonos dėl finansinių priežasčių. Jūsų tai negąsdino?

Žinoma, sėdau ir suskaičiavau, kiek reikia pajamų, kad išgyvenčiau. Paaiškėjo, jog man reikia labai nedaug. Na, nebeturiu vyro, į kurį ištikus bėdai galėčiau remtis, bet turiu mamą, sesę, – šeima man svarbiausia. Jei staiga nebeturėčiau kur gyventi, susirinkčiau kates ir grįžčiau pas mamą, bet kol kas, atrodo, to neprireiks. Iš kūrybos tikrai galima neblogai gyventi. Gal tik nepastovumas trikdo: vieną mėnesį gali nupirkti keturis darbus, kitą nenupirkti nė vieno. Bet aš – optimistė. Už drąsą irgi turiu būti dėkinga Laurynui: jei ne jis, nebūčiau tas, kas esu.

Nesigailite, kad buvote jo žmona?

Ne, kaip tik džiaugiuosi, kad teko sutikti Lauryną. Ir pavardės neketinu mesti, nors paveiksluose ją trumpinu – pasirašau Kristina Lis. Kaip „Gėda Pelėda“ prasidėjo iš didelės meilės, taip ir mūsų šeima atsirado iš meilės ir aistros. Pirmieji susitikimai buvo nesėkmingi, nepatikome vienas kitam: buvome dvi asmenybės ir vis ginčijomės. Nesimatėme daug metų, paskui susitikome viename vakarėlyje, pradėjome kalbėtis... Jis manyje matė menininkę ir labai palaikė. Jis buvo mano tvirtybė, mano draugas. Vienas kitam labai padėjome, kai abu keitėmės ir ieškojome savo kelių. Jis turėjo viskio barus, pardavė, sukūrė gastropub’ą, vėliau ir tą pardavė.

Kai viešėjome Amerikoje, pareiškė: „Norėčiau virti alų.“ Aš buvau „už“, ir jis išėjo kurti „Genio“ alaus bravoro. Abu sugalvojome tą pavadinimą. „Jūs – tarsi kokių ornitologų šeima“, – juokėsi draugai. Abu buvome darboholikai – mums nekilo problemų dirbti sekmadieniais ar naktimis. Vaikų nesusilaukėme, nes jiems nebuvo laiko: vienas projektas vijo kitą, mūsų gyvenime visiškai nebuvo rutinos. Bet vienu metu mus užklupo asmenybės krizės. Kiekvienas įsigilinome į savąją, o šeimoje negali žiūrėti tik į save... Išėjo taip, kad tie panašumai, kurie mus sujungė, staiga tapo skirtumais.

Nebandėte gelbėti santuokos?

Bandėme, žinoma... Pamenu, vestuvių diena man buvo laimingiausia. Sesuo sakė, jog ore tvyrojo tokia meilė, kad ją galėjai pjaustyti peiliu. Mes abu esame labai nuoširdūs, spontaniški, aistringi: jei susipykdavome, viskas aplink degdavo. Bet vėliau net pyktis nustojome. Tikėjome, jog susikibę už rankų vaikščiosime penkis šimtus metų, tačiau vieną rytą atsikėlę pamatėme, kad ir aš jau kitokia, ir jis kitoks, ir tų penkių šimtų metų mums nebereikia... Tas praradimas – labai sunkus, bet būtų neprotinga gelbėti šeimą vien dėl pačios šeimos fakto, jei nesijaučiame laimingi.

Kaip nusprendėte, kuriam pasitraukti iš šeimos namų?

Abu tyliai turėjome mintį, kad gyvendami po vienu stogu santykių nesuklijuosime. Jaučiau, kaip nykstu, man reikia pokyčio, kad galėčiau toliau egzistuoti. Laimės nebuvimas mane gniuždė – net tapyti nebegalėjau, nes norėdama tai daryti turiu būti laiminga. Taigi sprendimą priėmiau aš: „Šiandien yra ta diena, kai turiu išsikraustyti.“ Ir liepą išėjau. Trumpam. Tas „trumpam“ ištįso iki ilgų mėnesių... Būdavo dienų, kai patirdavau vieną smūgį po kito, tada galvodavau: kaip save ištempti? Mamai tuo pat metu darė operaciją, mano mylimą katiną teko užmigdyti... Rytą sau pasakydavau, kad ši diena bus nuostabi, – ir nė velnio ji tokia nebūdavo. Dar pati susirgau: „Na, ką dar man atsiųsi?“ – klausdavau dangaus. Bet žinojau, kad tai baigsis. Išsivalai, sudegini – ir palengva tampa švaru. Kažkas atsirišo viduje, pasidarė lengviau, ir prieš pat žiemos šventes su Laurynu apsisprendėme skirtis. Maniau, taip būna tik filmuose: žmonės susėda prie šventinio stalo, gražiai vakarieniauja – ir be jokių aštrių emocijų sutinka, kad išsiskirti tiesiog bus geriau. Man svarbu žinoti, kad jis bus laimingas, o jam svarbu – kad būčiau laiminga aš.

Kaip dabar bėga jūsų dienos?

Po skausmingų išgyvenimų atėjo tikros katino dienos. Mėgaujuosi ilgu rytu su pižama ir kava, tada einu pasivaikščioti po Senamiestį – man tai būtina. Tapyti mėgstu naktį. Dieną smagu paklajoti, su kuo nors susitikti, prie Nemuno paskaityti knygą, o vakare – tylu, ramu, niekas neblaško. Beje, yra daug pliusų gyventi vienai. Aš labai daug sapnuoju: anksčiau naktimis vis „siūdavau“ rankines, prie lovos gulėdavo užrašų knygutė – kad pabudusi spėčiau nupiešti, ką mačiau sapne. O dabar, susapnavusi kokį vaizdinį, keliuosi ir einu piešti.

Tapau pusę nakties, krintu kelioms valandoms pamiegoti, atsikeliu – gražu, darbas padarytas. Jei šalia būtų kitas žmogus, gal jam būtų sunku tai pakęsti... Šis gyvenimo etapas man suteikė stiprybės ir pasitikėjimo savimi: lioviausi abejoti savo jėgomis, visa galva neriu į naujus projektus. Kol kas užsiimu tapymu, bet mintyse jau sukasi nauja svajonė – Kristinos Lisauskės kūrybos namai. Noriu kurti be jokių ribų: jei norėsiu tapyti – tapysiu, jei norėsiu sukurti rankinę – sukursiu, o prie jos – gal ir batus, gal dar namų kvapą... Mano vardo kūrybos namai bus skirti tokioms pat asmenybėms kaip aš – tvirtoms, bet jautrioms, ieškančioms išskirtinumo ir grožio.

O šeimos dar norėsite?

Tikiu meile. Šiandien man geriau vienai, tačiau ateityje, be abejo, reikės ir šeimos. Tik nenoriu būti su bet kuo – juk privalau nugyventi savo svajonių gyvenimą, tad jei rasiu tinkamą žmogų, būsiu su juo. Net manau, kad nereikia ieškoti, – jis turi ateiti, nes visi geri dalykai ateina patys.