Iš savo kūno tikimės daug. Viliamės, kad jis mums nepriekaištingai tarnaus, išliks lankstus, dailus ir sveikas. Tik tada, kai rimtai sunegaluojame ar išgirstame neraminančią diagnozę, kai sužinome, kad kuris nors iš mūsų bendraamžių mirė ar susirgo sunkia liga, susimąstome.
Negi tai reiškia, kad senatvė čia pat ir reikia nusiteikti, jog vieną dieną kokia nors liga pasibels į kiekvienos iš mūsų duris?
Išgirsti save
Ligos neužklumpa lyg perkūnas iš giedro dangaus. Organizmas, jei į jį įsiklausome, apie artėjančius negalavimus ir ligas įspėja labai anksti. Tik dažnai jo siunčiamus pranešimus ignoruojame, o poreikių nepaisome, nes atsiranda, mūsų akimis, svarbesnių ir reikšmingesnių darbų.
Maudimas krūtinės ar pilvo srityje, nemiga, prasta nuotaika, galvos skausmas ar svaigimas, nuolatinis nuovargis neretai atrodo kaip neišvengiami gyvenimo palydovai.
Ligos neužklumpa lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Dažnai tiesiog išgeriame vaistų nuo skausmo ir lekiame toliau. Tikimės, kad kūnas mums ištikimai tarnaus ir išpildys visus lūkesčius, mainais už tai nieko nereikalaudamas. Todėl jo poreikius ir biologinę prigimtį ignoruojame. Laikas valgyti? Vėliau. Išsimiegoti? Savaitgalį! Draugai kviečia į vakarėlį, nors norisi ramybės? Atsisakyti negalima, juk bendrauti ir palaikyti socialinius ryšius – svarbu, pailsėsime kada nors vėliau.
Mūsų galvose tarsi įjungta daugybė nuolatos budinčių aliarmo mygtukų: jaudinamės dėl galimų gyvenimo pavojų, darbo ir šeimos reikalų. Tai pasiglemžia visą mūsų dėmesį, todėl iššvaistome organizmo išteklius, kurie turėtų būti skirti fizinei ir dvasinei sveikatai saugoti.
Daugelis net nesistengiame išgirsti ir išklausyti kūno siunčiamų žinučių – bandome jį kontroliuoti taip, kaip įsivaizduojame. Todėl randame laiko įvairioms madingoms treniruotėms, perkame kremus nuo raukšlių ir celiulito, mėginame įvairias dietas.
Bet kokius kūno nukrypimus nuo normų suprantame kaip naujas užduotis: stengiamės atgauti ankstesnę fizinę būklę, treniruojamės, išbandome naujas sporto rūšis, gydymo būdus. Juk kūnas turi tvarkingai veikti, būti sveikas, žvalus ir kuo gražesnis. Tai patiktų kiekvienai.
Tačiau kaip jam sekasi susidoroti su mūsų iškeltais tikslais, kol jis gerai atrodo ir nekelia ypatingų pretenzijų, mes nelabai domimės. O juk darbas, nuolatinis stresas, miego stoka ir visi kiti dalykai nei jaunystės, nei sveikatos puoselėti nepadeda. Kaip ir grožio procedūros nepadeda rūpintis sveikata.
Nesvarbu, kokio amžiaus esame, jaučiamės visiškai sveikos ar rimtai sergame, visada yra tinkamas laikas susimąstyti, kaip gyvenimo būdas atrodo paremtas ne lūkesčiais, ne socialinių normų kontekste, bet iš fiziologinių pozicijų.
Ar pastebėjote, kad nors mūsų kūnas yra su mumis visą gyvenimą, tačiau neretai jis išlieka svetimas, jo negebame suprasti be vertėjo – gydytojo – pagalbos. Sveriamės, nužvelgiame jį veidrodyje, išvarome į sporto salę ar verčiame laikytis dietų. Ieškome stilingų drabužių, lankomės pas kirpėjus ir daromės makiažą. Vėliau matuojame kraujospūdį, atliekame tyrimus, gydomės. Kartais susižavime įvairiomis mitybos madomis.
Tik ar dažnai užduodame sau šiuos klausimus ir nuoširdžiai ieškome į juos atsakymų: ar laiku pastebiu, kad mano kūnui ko nors trūksta? Gal turime „tarpusavio santykių“ problemų? Ar galiu juo pasitikėti? Ar myliu jį?
Kūno kultas negarantuoja sveikatos
Žmonės klaidingai mąsto, kad kūno kultas garantuoja sveikatą. Mitas, kad tie, kurie vaikosi grožio standartų laikydamiesi dietų ir sportuodami, visada išlieka sveiki. Net tobulos kūno formos negarantuoja, kad ir visas organizmas funkcionuos tobulai. Tai labai apgaulinga ir neteisinga nuostata.
Tikslas pailginti gyvenimą tikintis, kad žmogus bus visiškai sveikas, yra greičiau iliuzija ar reklaminis triukas nei objektyvi realybė. Ir dar viena priežastis, kodėl žmonės pamiršta įsiklausyti į save, įsivaizduodami, kad ilgėjanti gyvenimo trukmė juos apsaugos nuo ligų.
Tobulos kūno formos negarantuoja, kad ir visas organizmas funkcionuos tobulai.
Kaip išvengti raukšlių, kokius kremus naudoti nuo celiulito ir koks makiažas tinka, daugelis puikiai žino. O kaip rūpintis sveikata? Reguliarūs profilaktiniai patikrinimai – būtini, bet jie tik padeda aptikti įvairių negalavimų ir ligų ar jų užuomazgų. Savo kūno pažinimas ir jo signalų paisymas leidžia daugelio iš jų išvengti ar pajusti gerokai anksčiau, nei ateis profilaktinės apžiūros laikas.
Užuot norėjusios visur spėti, nuveikti užsibrėžtus darbus, gražiai atrodyti, verčiau išsikelkime tikslą pažinti save. Gera fizinė savijauta ir rūpestis sveikata turi malonų šalutinį poveikį – padeda saugoti grožį ir jaunystę. Ir šis procesas nebūna atvirkštinis. Kai su kūnu elgiamės atsakingai, puoselėjame ir savo sielą. Kuo labiau jis apkrautas, pavargęs, tuo sunkiau ir mūsų dvasiniam pasauliui.
Du pavojai
Harmoningo santykio su savo kūnu žmonės nepatiria dažniausiai todėl, kad kelia jam pernelyg didelius reikalavimus arba užsisėdi komforto zonoje. Tai du kraštutinumai – ir abu jie kenksmingi. Bet tik pats žmogus gali sau sąžiningai atsakyti, kada jis persistengia balansuodamas ties savo galimybių riba, o kada tingi, randa įvairių neveiklumo pateisinimų.
Pirmuoju atveju kūnas ima signalizuoti, kad jis pernelyg varginamas, iš jo reikalaujama per daug, nesvarbu, plušant sporto salėje ar dirbant viršvalandžius. Žmogus, išsikėlęs pernelyg ambicingus tikslus ir kuriantis nepasiekiamus idealus, perdega.
Tai tinka kalbant ir apie dvasinį pasaulį, ir apie kūną. Antruoju atveju žmogus vegetuoja, netobulėja, jaučia nuolatinį nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą savimi. Ir taip pat kenkia savo dvasinei bei fizinei sveikatai. Menas yra gebėti palikti komforto zoną ir kartu jausti savo galimybių ribas.
Pažinti ir pripažinti ribas
Visuomenėje labai populiari klaidinga nuostata, kad viskas yra įmanoma. Tačiau amžius, lytis, fizinės ir psichologinės savybės riboja mus ir mūsų galimybes. Kai tai suprantame, ateina ramybė, nekyla nerealių lūkesčių ir nesiimama nesėkmei pasmerktų veiksmų. Baimintis nereikia. Girdėdamos kūno signalus skiriame laiką poilsiui, miegui, aktyviai veiklai. Ir tai darome atsižvelgdamos į jo poreikius.
Ligos ar senėjimas – neišvengiami, bet pažinus savo galimybių ribas galima laimingai gyventi.
Įsiklausydamos į savo kūną gyvename dabartimi, o tai atveria duris į prasmingą gyvenimą. Neretai mūsų mintyse dominuoja praeities nuoskaudos, prisiminimai ar nerimas dėl ateities, bet ne mėgavimasis šiandiena. Juk dažna iš mūsų stengiasi įsisprausti į jaunystės laikų džinsus, laikosi dietų, kad iki kokios nors progos numestų kelis kilogramus, taip ir nepatirdamos čia ir dabar žavesio. Dėl tokio požiūrio į kūną, tikėtina, net tada, kai tilpome į S dydžio drabužius, nesidžiaugėme savimi, nes atrodėme sau pernelyg spuoguotos ar nelabai gražios, o sulieknėjusios iki norimo dydžio pastebėjome, kad atsirado pora gilių raukšlių... Taigi, ir vėl džiaugsmą nukeliame į ateitį.
Ligos ar senėjimas – neišvengiami, bet pažinus savo galimybių ribas galima laimingai gyventi, užuot desperatiškai mėginus jas peržengti ir nematyti čia pat esančių džiaugsmų ir galimybių. Su daugeliu negalavimų susiduriame dėl netinkamos gyvensenos. Nereikėtų savęs dėl to kaltinti. Klaidos suteikia galimybę mokytis. Ligos, nesėkmės, krizės – tai ne bausmės, o gyvenimo pamokos, verčiančios daryti išvadas, kad ir kokios nemalonios jos atrodytų.
Su savo kūnu gyvename nuo ryto iki vakaro, nuo pirmo iki paskutinio atokvėpio. Ir gyvenimas būna turiningas tada, kai sutariame su savimi. Rūpinimasis kūnu yra rūpinimasis siela.
Kaip išgirsti savo kūną?
Pirmas žingsnis. Ko tikiuosi iš savo kūno?
Kai žmogus gyvena santarvėje su savimi, bėgant metams jis įgyja išminties, išmoksta pasitikėti nuojauta, kūno signalais. Žinojimas, kad neprivalu siekti susigalvoto ar kitų sukurto idealo, teikia ramybę.
Svarbu įvertinti savo prioritetus ir peržvelgti, ar subalansuotai gyvename: ar pastangas atsveria atsipalaidavimo akimirkos, ar bendravimą su žmonėmis keičia buvimo su savimi laikas. Neretai prioritetai būna pasirenkami klaidingai. Dalijamės gyvenimu su daugeliu žmonių, švaistome laiką, o juk svarbiausia – sveikata ir laimė. Ar tikrai mūsų veikla veda šio tikslo link?
Intelektualus požiūris į kūną – pasitikėjimas juo ir jo galimybių ribų pažinimas bei pripažinimas. Kai jį tikrai pažįstame, priimame su visomis jo silpnosiomis pusėmis, negalavimais ir nemaloniais pojūčiais, bet nepamirštame jo tobulinti ir puoselėti, įgyjame pasitikėjimo savimi.
Antras žingsnis. Kaip interpretuojame jo nuotaikas?
Ar rimtai vertiname savo kūno patiriamą diskomfortą? Problema, kad kūno dinamika, jo ritmas dažnai nesutampa su mūsų gyvenimo ir darbo ritmu. Todėl kartais mūsų pačių kūnas mums atrodo tarsi svetimas.
Reikėtų sau sąžiningai atsakyti, ar žvelgiame į jį kaip į tam tikrą mašiną, kuri turi mums nepriekaištingai dirbti, ar kaip į priešą, kurį turime kaip nors pakeisti? O gal jame matome stebuklingą Dievo kūrinį, kuris geriausiai žino, ko jam reikia, kuris padeda pajausti pasaulio grožį ir pasiekti savo tikslus?
Pagarba kūnui – kelias į kokybišką gyvenimą, sveikatą ir meilę sau. Tai nereiškia, kad reikia tik džiaugtis. Jei kurią dieną jaučiamės nekaip, nesiseka, reikia pripažinti tą situaciją ir ją išgyventi.
Trečias žingsnis. Kada ir kaip pasijuntame sergančios?
Skausmas, sutrikęs miegas, įvairūs skausmai daugeliui atrodo normalūs dalykai, neva bėgant metams natūralu taip jaustis. Kartais žmogus negaluoja ir medikai negali įvardyti, kodėl. Taip neatsitiktų, jei dialogas su kūnu būtų abipusis. Svarbu ne tik išgirsti kūno signalus, bet ir jais pasitikėti: gerai pagalvojusios, kiekviena rastume priežasčių, kodėl pradėjo skaudėti sprandą ar nugarą, kada liovėmės gerai miegoti. O žinodamos priežastį, galime ją pašalinti.