Kūrybinės atostogos Australijoje baigėsi nauja meile ir dietologijos studijomis

Ir štai prieš mus laiminga, nuolat besišypsanti sveikos gyvensenos propaguotoja, pradedanti Kvynslande studijuoti dietologiją. Gyvenimas nenuspėjamas!

– Kodėl staiga buvusi redaktorė ir profesionali žurnalistė nusprendė tapti mitybos specialiste? Norisi visada būti gražiai ir jaunai?

– Planuoju, kad po šešerių metų studijų (tiek reikia, kad tapčiau gydytoja dietologe), kai man jau bus 46-eri, prasidės antroji jaunystė (juokiasi). O iš tiesų norisi padėti kitiems, nes ir pati nuo 16 metų labai žiūriu, kokį maistą vartoju. Aišku, gyvenime buvo visokiausių etapų, įvairių vakarėlių, kai jau nieko nebepaisydavau, tačiau ypač Australijoje supratau, kiek daug maistas reiškia gerai išvaizdai – jis daug svarbesnis nei visa tai, ką tepi ant veido. Su pamaitinta, padrėkinta oda gerai jausiesi dieną, o išgerk stiklą vyno – galva iškart susisuks. Arba suvalgyk nelabai šviežio maisto – bloga bus kelias dienas. Poveikis to, ką išgeri ir suvalgai, jau po paros gali matytis veide. Tad geriausias „kremukas“ yra sveika mityba.

– O kaip tu apskritai atsidūrei Australijoje?

– Gana netikėtai. Tuo metu dirbau trijų žurnalų redaktore („Ekstra“, „Moters savaitgalis“ ir „Ekstra panelė“). Prieš penkerius metus krizė Lietuvoje gilėjo, žurnalistams tekdavo patiems reklamų ieškoti, mažiukams žurnalams išvis buvo sunkus laikas. Be to, kai pas mus ėmė masiškai važiuoti užsieniečiai, turėdavau daugybę susitikimų anglų kalba, o mano įgūdžiai nebuvo geri – jaučiau, kad negaliu angliškai pasakyti visko, ką noriu.

Vieną vakarą, namuose neturėdama, ką veikti, perskaičiau internete straipsnį apie Australiją, kaip ten gera, kokie paprasti žmonės, lengvai žiūrintys į gyvenimą, ir t. t. Atsiverčiau pasižiūrėti, kiek kainuoja kelionės, ir pamačiau, jog iki 35-erių galima gauti darbo ir studijų vizą. O kokios studijos – visai nebuvo svarbu, kad ir banglenčių sporto mokykis. Susiradau specialybę, kuri vadinosi „Martial Arts: Capoeira“. Ką pirmas žodis reiškia, nelabai supratau, kitas rodė, kad tai kažkokie menai, o kai „YouTube“ nusprendžiau išsiaiškinti, kas tai yra „capoeira“, kaip tik pasižiūrėjau siužetą, kuriame toji kapueira buvo suderinta su salsa. Pamaniau, kad tai – šokio menas! Kaip nerealu! Tik tokia „blondinė“ kaip aš galėjo Rytų dvikovas supainioti su šokiu. Bet taip užsidegiau, jog iškart pradėjau organizuotis kelionę. Universiteto baigimo dokumentus išsiverčiau į anglų kalbą, už pusmečio studijas sumokėjau palyginti nedaug – tūkstantį Australijos dolerių, darbe pasiprašiau metams išleidžiama atostogų ir nusipirkau bilietą į vieną pusę.

– Lietuvoje jau buvai padariusi neprastą karjerą, prieš tapdama žurnalų redaktore pusantrų metų vadovavai dienraščiui „L.T.“. Beje, kodėl tuomet savo noru palikai vyriausiojo redaktoriaus pareigas?

– Dirbau su labai gera komanda, turėjau normalų biudžetą ir visišką kūrybinę laisvę, bet krūvis iš tiesų buvo labai didelis. Kai nori padaryti kuo geriau, dažnai visiškai pamiršti save. Nespėdavau pavalgyti, nuolat gerdavau kavą, kasdien jausdavau didžiulį stresą, o vienu metu suvokiau, kad vaikštau susirietusi – gydytojas nustatė, kad atsivėrė trys didžiulės kraujuojančios skrandžio opos. Tada ir apsisprendžiau: parašiau pareiškimą išeiti iš darbo, nusipirkau kelionę į Indiją ir išvažiavau. 

– Išvažiuoti trumpai pailsėti – tai ne metams išvykti. Sūnų, kurį auginai po skyrybų, ryžaisi palikti Lietuvoje? 

– Laurynui tada buvo trylika su puse, savaitę jis praleisdavo su tėčiu, savaitę – su manimi. Žinoma, kai sugalvojau tą avantiūrą su Australija, pirmiausia paskambinau savo buvusiam vyrui pasitarti, ar sūnus galėtų metus pagyventi su juo. Jis mane puikiai suprato, be to, berniukui tada labiau reikėjo tėčio. O pas mane į Australiją Laurynas mėnesiui atvyko jau po pusmečio. 

– Tačiau tavo kūrybinės atostogos po metų baigėsi?

Lietuvoje man pasidarė per daug liūdna. Tik grįžusi pajutau ilgesį savo saulėtai promenadai, be galo mėlynam dangui ir australietiškoms erdvėms.

– Tada grįžau į Lietuvą, padirbau vieną mėnesį, pasiėmiau atlyginimą ir niekam nieko nesakiusi vėl nusipirkau bilietą atgal į Australiją. Lietuvoje man pasidarė per daug liūdna. Tik grįžusi pajutau ilgesį savo saulėtai promenadai, be galo mėlynam dangui ir australietiškoms erdvėms. Kavos ten daug gerti nereikia, nes akys visuomet atsimerkusios. Ten nėra pilkos spalvos, paukščiai visi spalvoti, saulė šviečia nuolat. Australijos gamta mane visiškai pakerėjo, nors visada apie save sakydavau, kad esu miesto vaikas. Bet ir Gold Koustas nėra toks mažas – gyventojų pusė milijono, o miesto pakrantė tęsiasi apie 90 km. 

– Spėju, ne tik gamta tave pakerėjo, kad jau po mėnesio nusprendei grįžti atgal  į Australiją?

– Na, taip, per tuos metus jau buvau susipažinusi su savo būsimu vyru... Iš tiesų, į tą šalį pirmą kartą skridau ne tik anglų kalbos išmokti – labai norėjosi ir šiek tiek pamaklinėti po pasaulį. Buvau praleidusi tą etapą, kai visi kur nors išvažiuoja mokytis, studentauja, nes anksti gimdžiau – 22-ejų – ir to patirti neteko. Vėliau dariau karjerą ir laiko sau neturėjau. Tad prisiskaičiau apie Australiją, kad vasara visus metus, kad barbekiu gali kepti visur, kur tik pasidedi mėsos gabalą, kad australai draugiški, kad geros bangos, multikultūrinė šalis, lengvai priimanti emigrantus, ir t. t. Draugė iš kelionių agentūros patarė: važiuok į Gold Koustą, gyvensi ant vandenyno kranto nuolatiniu atostogų ritmu ir jausiesi kaip karalienė. Pagalvojau, gerai skamba: Gold Koustas – auksinis krantas!

Du pirmus mėnesius taip ir jaučiausi – lyg atostogaudama. Studijuodama kapueirą išmokau atsistoti ant galvos, kas iš tiesų nėra sunku. Bet po tų treniruočių taip skaudėdavo raumenis ir kaulus, kad net užmigti negalėdavau – iki tol niekada nebuvau sportavusi. Po trijų mėnesių supratau, kad per sunku. Figūrą, aišku, sportas labai pagerino... Mašinos neturėjau, autobusų tingėdavau laukti, tad kasdien nužingsniuodavau po 10 kilometrų, o kur dar treniruotės ir kasdienės maudynės vandenyne... Žodžiu, nusivariau visiškai.

Vieną dieną mano draugė, tuo metu draugavusi su Australijos futbolo legenda, pakvietė mane į barbekiu vakarėlį, žadėdama, jog svečių nebus ir galėsim ramiai pavakaroti. Beje, ji dažnai mane mėgindavo supiršti su savo draugo bičiuliais, tik man nieko nereikėjo. Iki tol Lietuvoje mano „mylimasis“ buvo darbas, o Australijoje tuos metus buvau nusprendusi atsiduoti laisvei ir pajusti studentiško gyvenimo malonumus. Bet atėjau tą vakarą pas draugę, žiūriu – kažkoks vyriškis sėdi ant sofos. Galvoju – ir vėl! 

– Taip labai tas vyriškis nepatiko?

– Visai nieko buvo, gal tik pilvas šiek tiek per didelis pasirodė (juokiasi). Tačiau pats aukštas, gerai atrodantis, vyresnis, kaip vėliau paaiškėjo, – 16 metų. Susipažinome, pasakė, kad vardu Markas, bet toliau visiškai nekreipėme vienas į kitą dėmesio. Kadangi buvau vegetarė, atėjusi į kepsnių vakarėlį, man įdėtą mėsos gabalą pasiūliau jam. Ir staiga įsižiebė meilė per skrandį! Markas pagaliau pakėlė į mane akis ir nei iš šio, nei iš to pradėjo aktyviai rodyti dėmesį. Netgi pareiškė, jog būsiu jo žmona! Aišku, užsirašė telefono numerį – daviau, kaip ir kitiems prašytojams, nes nesmagu būdavo tiesiai į akis pasakyti „ne“. Jau kitą dieną gavau iš jo žinutę su padėka už smagiai praleistą laiką ir kvietimu išgerti kavos. Atrašiau, kad negaliu, nes esu labai užsiėmusi. Bet po to, kai paskyrė kitą laiką, nusileidau – pamaniau bent jau anglų kalbą patobulinsianti.

Markas australams – tarsi mums Sabonis. Jis buvęs žymus australietiško futbolo žaidėjas, pagarsėjęs sugebėjimu atsistojus ant vienos rankos spirti kamuolį į vartus.

Tikrai nesitikėjau jokio romantiško pasimatymo. Išgėrėme kavos, labai puikiai pabendravome, jis mane palydėjo. Einam, matau, kad visi žmonės su mumis sveikinasi. Markas sako: „Oho, kokia tu gražuolė – visi į tave žiūri!“ Puiku, galvoju, gal kai abu aukšti, dviese gražiai atrodome. Net neįtariau, kad jis kažkuo garsus – pavardės taigi nesakė. Bet po savaitės sužinojau: pasigūglinau ir – oh my God! Pasirodo, Markas australams – tarsi mums Sabonis. Jis buvęs žymus australietiško futbolo žaidėjas, pagarsėjęs sugebėjimu atsistojus ant vienos rankos spirti kamuolį į vartus. Baigęs karjerą Markas, labiau žinomas kaip Markas „Jacko“ Jacksonas, televizijoje kūrė sporto komedijų šou, atliko vieną pagrindinių vaidmenų Holivudo televiziniame seriale „The Highwayman“, daug filmavosi komercinėse reklamose, dalyvaudavo įvairiuose pokalbių šou. Žodžiu, įžymybė! Net išsigandau, kad nebemokėsiu bendrauti (juokiasi). 

– O koks buvo jo šeimyninis statusas?

– Išsiskyręs, turintis tris vaikus. Tą dieną, kai susitikome, jis kėlėsi iš Brisbano į Sidnėjų, kur gyvena ir mokosi jo vaikai, o pas draugus apsistojo tik pernakvoti. Bet užstrigo ilgam – mes dabar gyvename Gold Kouste.  

– Ir po kiek laiko tavo praktinis požiūris „patobulinsiu anglų kalbą“ peraugo į romantiškus jausmus?

– Greitai, kai po trijų savaičių draugystės jis man pasiūlė drauge keliauti į Kernsą, pamatyti Didįjį barjerinį rifą ir pan. Tikrai nenorėjau užmegzti jokio romantinio ryšio, nes žinojau, kad atvykau tik metams. Bet, matyt, kai nenori, tai būtinai atsitinka. Išvykome su juo automobiliu į 1600 km kelionę. Ji buvo nuostabi, leidome kartu dienas ir naktis, išsikalbėjome, mačiau, kaip rūpestingai jis elgdavosi su manimi net pavargęs. Turbūt tada pirmą kartą pagalvojau: „Koks jis fainas!“ Tada viskas ir prasidėjo – Kernsas yra mūsų meilės miestas. 

– Tai kodėl jis tave išleido į Lietuvą, kai baigėsi kūrybinės atostogos?

– Iš pradžių planavome, kad Markas persikels gyventi pas mane. Anksčiau jis yra kūręs šou Londone, galvojo, kad ir vėl pabandys to imtis, – Lietuva nuo Anglijos juk visai netoli. Bet parskridusi į Lietuvą jau po dviejų savaičių nusprendžiau, kad aš grįšiu atgal. Pajutau, kad negaliu be Australijos – ji man dabar kaip antra gimtinė. 

– Ir kaip dabar laikosi tavo skrandis?

Man atrodo, kad dar niekada nebuvau tokios geros sveikatos. Nesvarbu, kad padaugėjo raukšlių, tačiau energija liejasi per kraštus.

– Puikiai! Man atrodo, kad dar niekada nebuvau tokios geros sveikatos. Nesvarbu, kad padaugėjo raukšlių, tačiau energija liejasi per kraštus. Pati sau atrodau geriau nei prieš penkerius metus, kai visą laiką sėdėdavau biure, mažai judėdavau, pusryčiaudavau prie kompiuterio, o jeigu koks interviu, tai išvis net nepietaudavau. Dabar viskas griežtai: pusryčiai, pietūs, vakarienė, o tarp jų – sveiki užkandžiai, tokie kaip vaisiai, uogos, riešutai.

– Tai gal ir nevertėjo tiek metų lenkti nugaros redakcijose, dirbti nuo ryto iki vakaro, plėšytis dėl karjeros?

– Aišku, kad vertėjo, nes kitaip nebūčiau tokia, kokia tapau. Tikrai nesigailiu dėl tų metų, nes tiek daug gavau, pamačiau pasaulio, su tokiais žmonėmis susitikau! Jei ne mano darbas, ar šiaip būčiau galėjusi pabendrauti su, tarkim, Rumunijos princu ar patekti į karalienės Elizabeth II garbei skirtą priėmimą? Tiek įdomių žmonių, kiek sutikdavau per metus, kiti per visą savo gyvenimą nepamato. Žurnalistinį darbą dirbau 17 metų, kone pusę gyvenimo, dabar naujos studijos mane perkels į antrą pusę. 

– O kaip galiausiai išsprendei savo sūnaus auginimo klausimus?

– Dėl to nuolat jausdavau sąžinės graužatį – man jo labai trūko. Kartais užeidavo tokie juodi debesys! Laurynas kiekvienais metais pas mane atskrisdavo kelis kartus – dirbau, kad galėčiau jam nupirkti bilietus. Bet galiausiai sūnui Australija nusibodo, tad 18-ąjį jo gimtadienį šventėme Turkijoje. Pastaruosius metus jis augo be manęs, tačiau per „Skype“ kalbėdavomės net daugiau nei anksčiau, kai gyvenau Lietuvoje. Paskutiniais mokslo metais jis netgi bandė persikelti pas mane gyventi, bet jam nepatiko – buvo per karšta, o bendraamžiai pasirodė pernelyg aktyvūs. 

– Dabar kaip komunikacijos specialistė dirbi Melburno galerijoje, pardavinėjančioje įžymybių trofėjus, pradedi studijuoti dietologiją, turi mylimą vyrą, sportuoji, daug keliauji – laikai save sėkmės kūdikiu?

– Iš tiesų, esu didelė optimistė ir nemoku sakyti „ne“. Tačiau tas mano „taip“ kartais nuveda ten, kur net nesitiki: į tokias fantastiškas vietas, kur sutinku tokių nuostabių žmonių! Anksčiau niekada į galvą nebūtų atėję, kad galėčiau tapti dietologe, bet kai pasidarė per sunku gilintis į kapueirą, pasukau į mitybos mokslą – studijuodama koledže supratau, kad tai mano būsima profesija! Pagaliau įstojau ir į universitetą. Manau, kad jeigu pats gyvenimas tau ką nors siūlo, reikia jam sakyti „taip“! Nes kas blogiausio gali nutikti? Darbą prarasi, kurį laiką būsi pavargęs? Užtat kiek pamatysi ir kiek turėsi, ką papasakoti kitiems! Galų gale kiek daug laimingų ir džiugių akimirkų patirsi, nes tik ką nors veikiant jos ir aplanko.