L.Mikalauskas su žmona 13-ąsias vestuvių metines šventė ant šiaudų kupetos: sulaužė vieną pažadą

Rugpjūčio 6-ąją su žmona Sigita minėjote jau 13-ąsias vestuvių metines. Kaip sutikote šią dieną?

Su žmona vestuvių metines paminėjome ant šiaudų krūvos. Visą dieną praleidome iš šiaudų statydami areną, kurioje jau šeštadienį bus vienas koncertas. Su Sigita atsisėdome ant šiaudų kupetos ir vienas kito klausėme, ar gali būti didesnė romantika? Štai ir tryliktos metinės – sėdi, saulutė šviečia, o mes po šiaudą įsikišę į burną.

O ar turite kokių tradicijų, kurių laikotės? Gal vienas kitą palepinate dovanomis?

Niekada neturėjome tokių tradicijų vaikščioti po restoranus ir nelabai sureikšminame tos šventės. Na, bent jau aš. Mano žmonai gal ir nėra labai malonu klausyti, kuomet aš sakau, kad įvairių progų nesureikšminu, bet taip jau su manimi yra. Tačiau mano žmona yra labai gudri ir puikiai moka man priminti, kad tą dieną yra kokia nors proga. Tada kažką ir susigalvojame, juk gyvenime nebūtinai reikia važiuoti į restoranus, kad parodyti, kad myli ir vertini tuos kartu praleistus metus. Ir bučinys ant šiaudų kitkos yra romantika.

Sakoma, kad per tuos gyvenimo metus žmonės supanašėja. Galbūt vienas iš kito perėmėte kokias nors savybes?

Mes kažkada šia tema esame kalbėję su žmona. Priėjome išvados, kad nei vienas nesijaučiame pasikeitęs – nei į geresnę, nei į blogesnę pusę. Tiesiog metų bėgyje pradėjome pažinti vienas kitą ir su kiekvienais metais pamatai ir papildomų savybių, kurios patinka ar kažkiek erzina. Tačiau manau, kad dviejų žmonių buvimas yra nulemtas tuo, kiek tu sugebi susilaikyti nuo kito auklėjimo ar bandymo įtikinti perimti savo savybes. Reikia susitaikyti, kad tas šalia tavęs esantis žmogus yra unikalus, kad jis kitoks – su visais savo pliusais ir minusais. Kai tai priimi, eini gyvenimo keliu ir jokių problemų nematai.

Kas jus labiausiai sujungia?

Mus labai jungia mūsų trys vaikai ir bendra veikla. Sigita irgi darbuojasi kultūros srityje, todėl mūsų kalbos tos pačios, bičiuliai tie patys. Turime gausybę temų, kuriomis galime kalbėtis ir jos tikrai nėra tik apie namus, puodus ir vaikus. Taip ir eini kartu. Negaliu pasakyti, kad tie drugeliai pilve skraido. Manau, kad jie pranyksta per pirmuosius metus, nes tai kažkoks neįtikėtinas susižavėjimo jausmas. Aišku, tie, kurie kartu pagyvenę 50 metų juoksis iš mano blevyzgų, bet manau, kad su laiku atsiranda pagarba ir didelė draugystė. O aš tarp pagarbos ir meilės visada dedu lygybės ženklą.

O, kaip jūsų atmintyje atrodo ta vestuvių diena – įspūdžiai vis dar ryškus, ar jau kiek priblėsę?

Mums tos dienos pačios aplinkybės neleidžia pamiršti. Aš niekada negalvojau, kad pokylis buvo mūsų pagrindinė vestuvių ašis. Mums pagrindinis dalykas buvo Šv. Mišių auka ir mes tam labai ruošėmės. Buvome kiekvienam draugui atspausdinę knygeles, kuriose buvo nurodyta, kada atsistoti, kada ir kokį tekstą pasakyti, ir panašiai. Norėjome, kad viskas būtų tvarkinga. Tai vyko tėvo Stanislovo Paberžėje, kur mes pasodinome berželį. Kiekvieną vasarą bent kelias dienas praleidžiame Paberžėje ir nueiname pasižiūrėti, kaip auga tas berželis, kuris dabar jau kokių 15 metrų aukščio. O mus tuokęs klebonas Vilius Sikorskas dabar yra atkeltas į Išlaužo parapiją, kuri nuo mūsų yra už 15 km, todėl sekmadieniais bandome ten, kiek galime, apsilankyti mišiose. Kartais pagauname vienas kitą, kad tas jausmas, kuris aplankė sutuoktuvių dieną, dabar sugrįžta kiekvieną sekmadienį.

Esate labai religingas, ar renkantis žmoną jums buvo svarbu, kad ši taip pat būtų tikinti?

Nei aš klausinėjau, nei dėjau pliusus ar minusus. Tiesiog taip sutapo, kad būtent Sigita tapo mano žmona, o aš tuo, žinoma, labai patenkintas. Paauglystėje ji dalyvavo įvairiose savanorystės veiklose – tiek Šiluvoje, tiek vienoje iš Kauno bažnyčių. Jai religija buvo svarbi, bet gimus pirmiesiems vaikams abu buvome kiek atitolę nuo jos. Dabar, kai jau yra trečias, atrodo visai nedaro jokių problemų. Bet pirmieji vaikai kėlė stresą ir atrodė, kad neįmanoma su mažyliais važiuoti į mišias, bet gimus trečiam, jau trijų savaičių vežėm į bažnyčią. Tikrai daug ramiau žiūrime į trečią vaiką, atrodo, kad jis pats auga. Aišku, nežinau, ar pavyks užauginti religingus vaikus, bet bent pasėsime kažkokią tai sėklą, kas mums, kaip tėvams, yra brangu.

Sakėte, kad gimus trečiai dukrai bandysite susimažinti darbų srautą. Kaip sekasi įgyvendinti šį sau duotą pažadą?

Nieko nepavyksta (juokiasi). Užpuolė mane tie darbai, rugpjūčio mėnesį turiu 30 renginių. Gerai, kad Sigutė mano kantri. Žinoma, pusė tų renginių yra tie, kuriuos mes kartu ir organizuojame, todėl vis tiek pavyksta pabūti kartu. O vaikai vasarą važiuoja paskui tėvus. Bet juk mano koncertai būna gražiose Lietuvos vietose, todėl ir pakeliui vis kažką aplankome, o tos dvi valandos, kurios iškrenta koncertuojant, nedidelis nuostolis. Viskas yra požiūrio klausimas.

Šiais laikais vis išgirstame apie kokios nors poros skyrybas, o jūsų santuoka atrodo tvirta. Kokia jūsų paslaptis?

Man skyrybos ir toks lengvabūdiškas požiūris į situaciją yra keistas. Mūsų artimoje aplinkoje tarp giminių irgi buvo skyrybos, bet net ir dabar nesu įsitikinęs, ar tas žmogus padarė teisingą sprendimą. Juk kiek tu pats į santuoką įdėsi pastangų, tiek tos santuokos ir turėsi. Galvoti, kad viskas savaime eis taip, kaip upės tėkmės vanduo… Taip juk niekada nebūna.

Kiek pats įdedi pastangų, kiek pats sugebi priimti tą kitą žmogų, jo geras savybes ir netobulumus, tiek išsiaugini tos meilės kitam. Meilė yra nuolatinė pastanga ir nuolatinis darbas. Tų pagundų bet kada ir bet kur yra labai daug. Žmogui, kuriant šeimą, pagundų juk gali atsirasti net darbo vietoje, bet santuokos metu prieš Dievą duodi priesaiką būti kartu. Nežinau, kas turėtų nutikti, kad tą priesaiką galėčiau sulaužyti. Kasdien dedu pastangas, kad mūsų šeima būtų kartu. Mano žmona taip pat deda pastangas ir taip einame koja kojon. Nuostabus gyvenimas.

Sakote, kad gyvenimas nuostabus, bet gal yra dar kokių neišpildytų svajonių?

Visada kažko juk trūksta gyvenime, niekada nėra tos pilnos laimės. Bet jos ir nereikia, nes jei žmogus pasieksi tokį lygį, kad būsi absoliučiai laimingas, tuomet būsi nelaimingas. Juk tam, kad suprasti, kas yra laimė, turi būti paverkęs. Tam, kam suprastum, kas yra turtas, turi kažkada būti kažko pastokojęs… Tada pradėsi vertinti ir laimę, ir turtą. Taip ir santuokoje, juk turi būti pykčių, kad įvertintum meilę. Juk tai normalu, idealaus kelio nėra. Tegu būna tas gyvenimas spalvotas, juk spalvos augina tave kaip žmogų ir šeimos vyrą ar moterį.

O ar jūsų šeimoje yra tų pykčių?

Mes tikrai nesame ideali šeima, kaip ir visi kartais pasipykstame. Kartais patys apie save kokį straipsnį paskaitome ir atrodo, kad esame ideali šeima, bet tokia tikrai nesame. Būna, kad pasipykstame, bet kiekvieną vakarą einame į lovą susitaikę. Neleidžiame sau eiti miegoti susipykus. Toks tas mūsų receptas – tai aš, tai Sigita keliame baltą taikos vėliavą. Suprantame, kad norint išlaikyti šeimą, reikia pastangų iš abiejų pusių.