„Būnant gamtoje visada reikia stebėti ir mokytis, o išmokus vieną ar kitą augalą atpažinti – jį ragauti. Tik nepersistengiant, prisimenant, kad laukinis augalas yra ir vaistas“, – sako rauginimo ir laukinių augalų žinovė, knygos „Ką kanda šalna?“ autorė Ieva ŠIDLAITĖ (43).
Ieva, jūsų knygoje radau, kad gamtoje ištisus metus yra daugybė valgomų dalykų – tik reikia tai išmanyti. O kas jus mokė pažinti augalus nuo lapų iki šaknų?
Apie tai pradėjau mokytis turbūt nuo kūdikystės, kai suvalgiau močiutės botanikės herbariumą, o ji per išsiblaškymą negalėjo nustatyti, tai buvo nuodingi ar maistui tinkami augalai. Vėliau su ja ir seneliu, irgi botaniku, teko nemažai vaikščioti po pievas ir miškus, su kitais seneliais kapstytis daržuose – ten ir gavau pagrindus. Paskui mokiausi pati – daugiausia iš knygų, interneto, etnografinių leidinių. Šis mokslas nėra sudėtingas, tik reikia kantrybės, neskubos, šiek tiek atidumo. Ir kasdien būti gamtoje.
Esate kultūros istorijos magistrė, tikra vilnietė. Seniai išsikėlėte gyventi toliau nuo miesto?
Iš sostinės pabėgome prieš trylika metų – kai pirmam vaikui buvo dveji. Tačiau ir iki tol visą laisvalaikį leisdavome miškuose, prie upių. Iš pradžių išsikraustėme ne taip toli, į šeimos sodybą Neries regioniniame parke, prie Karmazinų piliakalnio. Ten turėjome svečių namus „Slėnyje“. Tačiau prieš metus juos palikome, dabar gyvename Varėnos rajone, vienkiemyje viduryje miškų, prie pat raisto.
Turbūt būčiau labiau pasikeitusi, jei būčiau likusi mieste. O dabar lupuosi tarsi svogūnas ir vis labiau tampu savimi. Iki šiol pagrindinis mano darbas yra būti mama. Trys atžalos užaugo namie, be darželių – gamtoje. Na, o pernai persikėlus gyventi į vienkiemį man teko persikvalifikuoti į ūkininkę. Auginame apynius, taip pat įvairias daržoves, turime avių, triušių, ančių, vištų. Planuoju specializuotis augindama azijietiškas daržoves. Apie valgomus augalus ir rauginimą rašau savo tinklalapyje samanotas.lt, vedu mokymus, kartais dalyvauju įvairiuose renginiuose.