Neseniai pasirodęs režisieriaus Rimvydo Čekavičiaus dokumentinis filmas „Pionieriai“ sujaudino ne tik Lietuvos krepšinio bendruomenę. Mano įsitikinimu, filmas tapo pasaulio sporto istorijos šaltiniu. Kokios emocijos patį aplankė dar kartą išgyvenant savo istoriją?
Neįprasta gauti komplimentų iš didžiųjų krepšinio žaidėjų, grandų. Keista buvo girdėti, kad aikštelėje manęs kažkas galėjo bijoti, vengti (juokiasi). Aš tiesiog žaidžiau ir stengiausi daryti viską, kad būčiau joje ir laimėčiau. Po daugelio metų įdomu sužinoti, kokį mane matė kiti.
Kokia buvo jūsų kelio su kamuoliu pradžia? Pamenate pirmąjį trenerį?
Pirmasis buvo Jurijus Fiodorovas – kartu su Arvydu (Saboniu – aut. past.) 1974-aisiais atėjome į grupę. Jis suteikė pagrindines krepšinio žinias, įdiegė disciplinos dalykus. Tačiau pas jį treniravausi trumpai. Vėliau buvo Onutė Butautienė: ne itin profesionalus, bet labai šeimyniškas vaikų mokymas. Nepamirškime, tai buvo vaikystė – visas spragas bandydavome užpildyti patys žiūrėdami krepšinį. Pamenu, pasilikdavome po savo treniruočių žiūrėti „Žalgirio“ dublerių treniruočių, matydavome Rimą Kurtinaitį, Mindaugą Lukošių... Stebėdavome juos iš balkono, o vėliau kartodavome tam tikrus jų judesius. Stengdavomės kopijuoti ir Modestą Paulauską, Saulių Patkauską, Vitoldą Masalskį.