Laura K. Inamedinova: stengiuosi susikurti gyvenimą, kad ir Lietuvoje būtų gera dirbti

– Tau vos 22-eji, bet esi žinomas veidas startuolių pasaulyje, rašai tarptautiniams verslo leidiniams „Forbes“, „Huffington Post“. Kaip viskas taip greitai ir sėkmingai dėliojasi tavo gyvenime?

– Aš visada buvau tas žmogus, kuris nebijojo žengti pirmą žingsnį ir užkalbinti įdomų asmenį. Ta drąsa, tiesą sakant, manau ir buvo pagrindinis faktorius, atidaręs man duris tiek į rimtų klientų ratą, tiek į tarptautinius leidinius. Aš tikiu gerai visiems žinomu posakiu „Work smart, not hard“ (angl. „Dirbk protingai, ne sunkiai“). Dabar jau nebe tie laikai, kuriuose gyveno mūsų tėvai, – mums, jaunimui, nebereikia tyliai ir ilgai kilti karjeros laiptais didelėse korporacijose ir tik tada gauti pripažinimą. Internetas bei technologijos labai pakeitė visą darbo rinką ir dabar žmonės yra vertinami pagal savo sugebėjimus, o ne darbo stažą. Juk, galų gale, viena naujoko crazy idėja gali atnešti daug daugiau naudos, nei metų metus palaikoma ta pati strategija.

– Ar savo karjerą sąmoningai planuoji, ar tiesiog gerai išnaudoji esamas galimybes?

– Visų pirma, planą būtinai reikia turėti, nes kaip kitaip žinosi, kad eini teisingu keliu, jei nežinosi, kur tavo tikslas? Aš taip pat turiu aiškų planą, tačiau visada palieku vietos improvizacijai ir netikėtiems atradimams. Mano pagrindinė veikla yra marketingo, viešųjų ir asmenybės brandinimo strategijų kūrimas, kaip ir konsultavimas įvairių kompanijų, kurių tikslas yra sukurti stiprų vardą ir pasitikėjimą tarptautinėje rinkoje. Tai yra labai plati sritis, todėl net jei norėčiau labai aiškiai suplanuoti kiekvieną savo dieną, tas planas paprasčiausiai sugriūtų pirmą savaitę – niekada nesu tikra, kokiu įdomiu keliu mane nuves darbas su nauju klientu ar kokius iššūkius teks pasitikti.

– Paminėjai tarptautines kompanijas ir projektus, ar nesinori kelti sparnų į dideles, tarptautines rinkas?

Niekada nesupratau tų žmonių, kurie teigia, jog Lietuvoje nėra darbo, veiklos ar pakankamo atlyginimo. Visko čia yra ir su kaupu.

– Nors kartais man ir atrodo žolė žalesnė kitapus tvoros, tačiau aš labai myliu Lietuvą ir stengiuosi susikurti gyvenimą taip, kad ir čia būtų gera dirbti su įdomiais projektais. O jei taip išeina, kad atrandu įdomų projektą užsienyje, Lietuva turi puikų susisiekimą su kitomis šalimis, be to – gyvename technologijų amžiuje, kur pasaulis yra vienas ir globalus, o dirbti galima iš bet kur. Lietuvoje yra labai gerų specialistų, kurie yra vertinami visame pasaulyje. Kiek man teko bendrauti su užsieniečiais, kai kalba pasisukdavo apie Lietuvą, niekada negirdėjau nė vieno blogo žodžio. Anaiptol, mūsų tėvynė yra žinoma kaip aukštos pridėtinės vertės specialistų kraštas. Tad aš niekada nesupratau tų žmonių, kurie teigia, jog Lietuvoje nėra darbo, veiklos ar pakankamo atlyginimo. Visko čia yra ir su kaupu, tereikia pirma sau atsakyti į klausimą, kur ieškoti problemos – puikioje šalyje su augančiu darbo vietų skaičiumi ar pačiame žmoguje, kuris galbūt pritingi kažko daugiau pasiimti iš gyvenimo?

– Negaliu tavęs nepavadinti įkvėpėja: „Instagram“ tinkle turi daugiau nei 10 000 sekėjų, o „Facebook“ – 3 000. Kokią žinutę komunikuoji socialiniuose tinkluose?

– Man socialiniai tinklai yra tarsi dar vienas darbo įrankis, kuris padeda tiek kontaktuoti su žmonėmis, tiek sužinoti naujienas. Prieš penketą metų įvairūs socialiniai tinklai dar buvo labiau orientuoti į jaunimą ir draugų ratą, tačiau per pastaruosius metus tai pasikeitė – feisbuke tarp draugų dauguma turime savo kolegas ir vadovus. Atsižvelgiant į tai, kokia auditorija gali pamatyti tą turinį, visada savo klientams patariu gerai susimąstyti prieš įkeliant labai asmeniškas nuotraukas iš, pavyzdžiui, pasilinksminimų.

Aš pati socialinius tinklus, ypač feisbuką, naudoju kaip savo asmeninį tinklaraštį trumpiems komentarams ar tekstams, kuriais noriu pasidalyti su savo sekėjais. Tai dažniausiai būna tos karštos mintys esamoms politinėmis ar socialinėmis aktualijomis, kurios netelpa į straipsnius, tačiau yra vertos pasiekti socialinių tinklų šviesą. Taip pat stengiuosi pasidalyti nuotraukomis ir naujienomis iš renginių, kuriuose dalyvauju, reziumuoti savo skaitytą pranešimą.

– Užsiėmusių ir sėkmingų žmonių paskyrose – vien konferencijų nuotraukos ar laimėjimai. Kur lieka vietos parodyti, kad tas pats žmogus – taip pat šiltas draugas ar geras tėvas? O gal apskritai nereikia to demonstruoti?

Visada rekomenduoju pradėti nuo atsakymo sau į klausimą, koks yra jūsų socialinių tinklų tikslas?

– Kaip jau minėjau, šiais laikais mūsų socialiniai tinklai jau nebėra visiškai asmeniniai – dauguma žmonių juos dažniau naudoja darbo reikalams, tad natūralu, jog mažėja to asmeniškumo. Negaliu pasakyti vieno recepto, kuris tiktų visiems, tačiau visada rekomenduoju pradėti nuo atsakymo sau į klausimą, koks yra jūsų socialinių tinklų tikslas? Jei tai yra tiesiog noras matyti, ką veikia jūsų draugai, su jais bendrauti, tada iš tiesų nėra taip svarbu, koks bus turinys, nes artimas žmogus priims kiekvieną jūsų komentarą ar nuotrauką.

Tačiau jei jūsų tikslas iš socialinių tinklų susikurti prekės ženklą, tada turinys turi būti atitinkamas. Aš pati esu gavusi keletą naujų klientų, nes jie pamatė įdomias mano įžvalgas „Facebook“ paskyroje, tad galiu drąsiai teigti, jog atitinkama komunikacija atneša naudos. Galų gale, reikia neapsigauti ir nepamiršti, kad tai, kas matoma naujienų sraute, nėra tikro žmogaus atspindys, tad net tas, kuris gali atrodyti kaip šiltas draugas, nebūtinai toks realiame gyvenime ir yra.

– Sugrįžkime prie žurnalistikos: ar galėtumei įvardyti, kuo Lietuvos leidybos pasaulis skiriasi nuo, tarkime, užsienietiškos „Huffington Post“ darbo praktikos?

– Kadangi esu rašiusi tik užsienietiškiems leidiniams, nelabai galiu pakomentuoti darbo specifikų, tačiau galiu palyginti darbą su žurnalistais Lietuvoje ir užsienyje. Lietuva yra nedidelė šalis, čia viskas pasiekiama daug paprasčiau, o kai norima pasiekti žurnalistą, dirbantį kažkuriame amerikietiškame leidinyje, reikia gerai pasukti galvą, kad ne tik tavo elektroninis laiškas būtų atidarytas, bet ir į jį atsakyta. Didžiausių dienraščių žurnalistai vidutiniškai per dieną sulaukia 100 laiškų su įvairiomis naujienomis, tad siunčiant taip vadinamą „pitch email“ labai svarbu suprasti, kad siūloma naujiena turi būti tokia gera, jog ji būtų verta bent 5 minučių žurnalisto laiko. Visa šių laikų skaitmeninė medija yra pagrįsta paspaudimų skaičiumi, tad ir patys straipsniai yra vertinami pagal tai, kaip lengvai jie pritrauks skaitytojus.

– Užsienyje tampa populiaru dalyti patarimus, kaip sėkmingai tapti garsių leidinių žurnalistais. Ar galėtum duoti auksinį patarimą?

– Kiekvienam reikėtų suprasti, kokią išskirtinę naudą jis gali atnešti leidiniui. Aš buvau įdomi „Huffington Post“ ir „Forbes“, nes jiems pasiūliau įtraukti žinias apie startuolių ekosistemą Baltijos šalyse, ko jie tuo metu dar neturėjo.

– O kokių tendencijų įžvelgi startuolių pasaulyje? Kokių sričių startuoliai turi didesnių šansų būti pastebėti?

– Iš vienos pusės, aš labai džiaugiuosi, kad jaunimas nori būti nepriklausomas ir stengiasi daryti kažką savo net mokyklos suole, tačiau iš kitos pusės, kaip su marketingu dirbanti žurnalistė, pykstu ant jų, nes iš tiesų nėra skiriama pakankamai laiko ir energijos tinkamoms viešųjų ryšių kampanijoms, ko pasekmė – patys produktai nesulaukia pakankamai susidomėjimo, ir turi permąstyti kertinius verslo principus dar kartą. Ir aš neturiu omenyje didžiulių kaštų reikalaujančių programų, o tiesiog pasidomėjimo savo industrija, rinka, konkurentais ir privalumais.

Tad nėra taip svarbu, kokios srities yra kompanija, svarbu suprasti savo pozicionavimą ir kokios įdomios istorijos gali būti apie ją parašytos.

– Dažnai kalbini žymias, daug pasiekusias ir brandžias asmenybes, taip pat su tokiais žmonėmis dirbi ir kurdama marketingo strategijas. Ar turi kažkokį įsimintiną asmenybės portretą?

– Bene įsimintiniausias žmogus, kurį esu sutikusi, yra „Kickstarter“ įkūrėjas ir vadovas Yancey Strickleris. Jo kompanija skirtingais duomenimis yra vertinama nuo 200 mln. iki milijardo, tačiau labiau atsipūtusio žmogaus nesu mačiusi. Su juo teko bendrauti Dubline „WebSummit“ konferencijoje, o pokalbio metu man labai įstrigo jo pasakymas, kai paklausiau, kaip pasiekti sėkmę karjeroje. Jis man patarė paprasčiausiai nesijaudinti, nes ir man ateis šansas padaryti kažką didelio gyvenime, visa esmė suprasti, kuri galimybė tai yra ir jos nepaleisti.

– O kas toliau nusimato tavo pačios gyvenime: kuo tikiesi būti, kai tau bus per trisdešimt?

– Aš tikiu, kad tuo metu būsiu sukaupusi pakankamai patirties ir galėsiu ja dalytis su kitais, norėčiau būti parašiusi knygą apie išmoktas pamokas, skaityti paskaitas universitete studentams ir būti kviečiama į konferencijas.