Laura Mizgirytė-Latour: Stiliaus jausmas? Kas tai?
Dažnai girdžiu ir skaitau: turi jausti stilių. Gimti su pojūčiu. Visi, kuriems mamos ir tėčiai nesugebėjo sukonstruoti šio jutiminio mados geno, malonėkite į šalį – praleiskite jautriuosius. Praktikuotis, bandyti, klysti neverta, nes šis pojūtis yra duotas arba ne. Reikia drąsos tokiam nuosprendžiui atlaikyti.
Kaip sako ponia Wintour, mada yra bauginanti. O gal bijom to, ko nežinom? Dailės akademijoje šalia populiariausio nuosprendžio „nesubtilus“ dar buvo „nejaučiantis“. Suprask, įstojęs studijuoti aukštojo mokslo, įskaitant ir menų, ateini jausti, o tavo išjautimai yra įskaitomi arba ne. Jausti spalvas, jausti proporcijas, jausti liniją, jausti jausti jausti – bet ne per daug, nes gausi emocingo etiketę, kas irgi nėra gerai. Baimė nepataikyti su savo jautimais buvo real deal.
Pajausti aš galiu namie ant sofos. Mano kolega ir mokytojas iš Kalifornijos dailės instituto, išleidęs nekuklią krūvą modernaus akademinio piešimo ir spalvotyros knygų, pats būdamas matematikos mokslų daktaras, sakė, kad math is the king, art is the queen of science. Menas – mokslų, ne jautesių karalienė! (po matematikos). Tuometiniai VDA menininkai būtų užspringę savo kavutėm su brendžiais nuo tokio įžūlumo. Proporcijos, spalvos – normalūs, išmokstami mokslai su normaliais apibrėžimais ir formulėmis. O kaip pajausti aukso pjūvį, neturiu žalio supratimo.
Stileivos, šypsodamiesi atjaučiančiomis šypsenomis, lėtai nutęsia „...stilių reikia jauuusti...“, kiti žvengia iš nemokšų, kuriems „neduota“, o vakarėlių svečiai demonstruoja savo „stiliaus pojūtį“. Kaip romantiška.
XIX amžiaus romantikai buvo tie, jausmingieji, idealizavę kūrybinėje agonijoje kenčiantį menininką, bandantį išjausti paveikslą ar muziką. Įgūdžiai, žinios, juodas darbas – amatininkų reikalas, neromantiška. Žymiai romantiškiau yra tikėti stebuklingomis galiomis, suteiktomis iš aukščiau. Bet dabar XXI amžius.
A. a. Alexanderis McQueenas sakydavo, kad tik techniniai įgūdžiai išlaisvina kūrybingumą (dizaineris buvo vienas kiečiausių, jei ne pats kiečiausias drabužių konstravimo srityje). Alessandro Michele kolekcijos yra inspiruotos mados ir meno istorijos žinių, ne mistinių pajautimų. Miroslava Duma, viena puikiausių gatvės madisčių, megablogo „Buro24“ įkūrėja, irgi nepajautė vieną dieną pabudusi savo dažnai nostalgiško, dekoratyvaus stiliaus – tereikia pažiūrėti į pirmąsias jos nuotraukas.
Diana Vreeland sakė, kad jau verčiau vulgarumas, nei jokio stiliaus neturėjimas.
Tiek akademiniu lygiu, tiek savarankiška mada ir stilius yra praktika: kuo daugiau domiesi (tendencijomis, mados istorija, gatvės mada), priimi savo kūną, rizikuoji, tuo lengviau sekasi ir galų gale atrodo – išėjo savaime! (Tiksliau, išlavintas skonis sufleruoja teisingus dalykus.) Dažniausiai taip nutinka todėl, kad darėme klaidų, kol šį tą išmokome (ir nieko tokio, jei spintoje atsirado drabužių, kurių taip ir neužsivilkome). Aš savų klystkelių nenoriu net prisiminti: raudonų plaukų, persigalvojus nudažytų peroksidu (rezultatą galite įsivaizduoti), per trumpų, per siaurų ir per daug permatomų drabužių ne laiku, ne vietoje, palydimų nekomplimentinių žvilgsnių (Diana Vreeland sakė, kad jau verčiau vulgarumas, nei jokio stiliaus neturėjimas, – jaučiuosi geriau, ačiū).
Asmeninio stiliaus procesą galima palyginti su maisto gaminimu: negamindamas nežinai, kas išeis perskaičius naują receptą, o nesimokydamas negali keikti visų šventųjų, kad jausmo išvirti coq au vin niekas neatsiuntė.
Kai jums mestels, kad stilių reikia jausti ar turėti jo pojūtį, numokite ranka. Ten, kur mažiau jausmų ir dangiškų davinių, daugiau vietos lieka naujiems atradimams ir kūrybai.