Jei bent kartą gyvenime „Google“ ieškojote „prancūziško stiliaus“, knygyne vartėte vieną iš nesuskaičiuojamų prancūziško stiliaus tomų, o nuvykusi Prancūzijon bandėte iš minios išskirti, kuri – tikroji, o kuri – turistė, jūs – mažuma.
Prancūziška yra daug kas: Brigitte Bardot kuodas bičių kulė ir seksualios suknelės, Laetitios Castos sąkandis, Francoise Hardy odiniai švarkai ir mini, sensacingoji juodaodė šokėja Josephine Baker ir jos visai nesantūrus stilius. O britė Jane Birkin yra nei daug, nei mažai: ji – prancūziško stiliaus simbolis. Galų gale – madam Chanel, kuri mėgo vyrišką stilių, nevyniojo žodžių į vatą ir kalbėdavo su cigarete dantyse. Niekas nežino, nuo ko tai prasidėjo ir kas ta, tikroji, bet madoje „kaip prancūzė“ yra tarsi eldoradas, kurio visos ieško, tik nesutaria, kaip jis atrodo.
Madoje „kaip prancūzė“ yra tarsi eldoradas, kurio visos ieško, tik nesutaria, kaip jis atrodo.
Knygynuose prancūziško stiliaus knygoms yra atskiras skyrius – šalia mokslinės fantastikos. Jose rasi dokmartensų ir balerinų, patarimų rankinę derinti prie batelių (nejuokauju), rinktis tik neutralias drabužių spalvas. Šiukštu nepamiršti bretonų dryžių ir viskas bus liuks. Nors daugelis tų patarimų yra visiškai žali esminio, kartais net atgyvenusio konservatyvaus stiliaus pagrindai, labiau ryškėja štai kas: atrodo, vadinamasis prancūziškas stilius įkliuvo į konformizmo pinkles.
Prancūzišką garderobą siūlyčiau nebent visai nesidomintiems mada, ieškantiems neišsiskiriančios uniformos, nes tai, kas dabar laikoma prancūzišku stiliumi, anksčiau būtų išgąsdinę minėtas charizmatiškas prancūzes ir prancūziškąją britę. Aišku, yra gerų dalykų, pavyzdžiui – raudonas manikiūras (paisant populiarios „YouTube“ prancūzės tinklaraštininkės, kosmetikos įmonėms Prancūzijoje itin sunkiai sekasi parduoti kitokį nagų laką nei raudoną). Manėte „prancūziškas“ – tai tas, baltais galiukais? Jis su visu savo akriliniu spindesiu labai patinka Las Vegaso klubų merginoms ir tikrosios prancūzės jo kratosi. Bet Josephine Baker irgi buvo klubų šokėja.
Sakykim, mistinė stiliaus „prancūzė“ yra labiau siejama su skoniu apskritai, tačiau geras skonis nėra lygu konservatyvus. Ji turi atrodyti graži, bet natūrali. Svarbiausia – ji turi atrodyti effortless, t. y. be pastangų puiki ir stilinga. Vos tik bandai atrodyti kaip prancūzė (stumdai plaukus, kad atrodytų, lyg atsikėlei ir išėjai, dėlioji derinį „be pastangų“), iškart susimauni, nes nesi ja, o stengtis prieštarauja effortless principui. Prancūzė turi būti liekna, bet mėgti pavalgyti ir sugebėti nestorėti, nes sportas „kaip prancūzė“ biblijose nedominuoja. Domėtis savo svoriu – neprancūziška, tai tuščia ir nuobodu. Bet rūkyti, grakščiai mojuojant cigarete, yra prancūziška ir neva padeda išlikti lieknai. Kendall Jenner, po interviu atidarydama asmeninės treniruočių salės duris, bakstelėjusi į savo tobulą užpakalį pasakė: „Šitai neatsitiko savaime.“ Kaip neprancūziška. Bet Kendall man patinka labiau, nei tai, kas laikoma prancūziška.
O gal visgi „kaip prancūzė“ – identiteto krizė? Ieškantiems darbo gladiatorių kovas primenančioje mados industrijoje su vadinamuoju prancūzišku stiliumi būti pastebėtiems galimybių nedaug. Šiuolaikinė mada apsvaigusi nuo individualizmo, maksimalizmo ir kūrybos, o kelios likusios taisyklės tik pakursto jas laužyti (ir gimsta įdomių dalykų). Net minimalizmas dabar atrodo visai kitaip nei prieš dešimt metų. Ir įtakingiausios šiuolaikinės tinklaraštininkės – na, ne prancūzės. Megablogo „Refinery 29“ redaktorė, paklausta, kas tas prancūziškas stilius, pasiūlė nesukti dėl to galvos.
Ar verta siekti atrodyti kaip prancūzei? Nesirūpinti savo išvaizda, nesidomėti mada (kam, juk yra nesenstančių dalykų), nesportuoti? Ar tokių apskritai yra? Gavusi tokį kiekį patarimų, kaip ja būti, suvoki, kad „kaip prancūzė“ yra utopija. Beje, tikrosios prancūzės niekuo dėtos. Ne visos jos lieknos, ne visos stilingos, ne visos konservatyvios ir ne visoms pavyksta be pastangų atrodyti tobulai. Taip, daugiausia patarimų, kaip atrodyti prancūziškai, skleidžia prancūzės, bet už utopijos populiarumą esame atsakingos mes – ne prancūzės.
Nieko nėra bloga norėti atrodyti tobulai be pastangų, bet visos žinome, kad taip nebūna. C’est la vie, ar ne?