Laurai Imbrasienei – 45: apie etapą be televizijos, nuosavo verslo kainą ir santuokos 20-metį

Žinoma, ir santuokoje pastovumo ne daugiau nei laikinumo – po palaimingos ramybės ir šilumos, kai širdį glosto tik malonus brizas, santykių vandenis sudrumsčia didesnės ar mažesnės audros. Vis tik tai – neišvengiama gyvenimo dalis. Gyvenimo, kuriuo Laura džiaugiasi jau 45-erius metus.

„Sakau, kad čia yra gyvenimo pusiaukelė: nė vieną dieną nežinai, kiek jo liko, tad labai stengiuosi juo mėgautis. Dėl to ir mano gimtadienis kupinas kokybiško laiko su artimiausiais ir džiaugsmo būnant kartu“, – portalui Žmonės.lt su šypsena sako Laura Imbrasienė, gimimo dienos proga atverianti asmeninio ir profesinio pasaulio vartus.

Laura, vasario 17-ąją švenčiate apvalią 45 metų sukaktį. Gimtadienio proga nusprendėte pamatyti artimiausių, brangiausių žmonių veidus. Kas ir kaip jus džiugina šventės dieną?

Dabar jau ramiau reaguoju į gimtadienius, stengiuosi jausti save ir daryti juos tokius, kokius man norisi. Dažniausiai renkuosi – arba kur nors išvažiuoju su vyru ir dviese dalijamės dėmesiu, arba surenku drauges, tradiciškai – be vyrų. Patinka sesę ir kelias bičiules, kaip sakau, savo socialinius ratus, susirinkti vienoje vietoje, matyti jas ir džiaugtis. Mėgstu akių kontaktą, kūno kalbą, apsikabinimus su žmonėmis, su kuriais visą gyvenimą palaikau ryšį, labai myliu ir gerbiu. Kadangi atėjo toks pusiau jubiliejus, jį ir norėjau paminėti su savo draugėmis.

Na, o tikrąją dieną visuomet miniu su šeima – gaunu dėmesio iš vyro, vaikų, mamos, jaukiai pabūname, jautriai pasikalbame, prisimename. Visgi mano šeimos meilės kalba yra maistas – mėgstame tą dieną skaniai pavalgyti ir pasidžiaugti buvimu kartu. Kartais norisi būti namie, nes mėgstu gaminti pati, tačiau šį kartą norėjosi visiems kartu kur nors išeiti.

Gimtadienis – galimybė trumpam sustoti, atsigręžti ir įvertinti praėjusius metus. Dažnai tai būna sunku: šiais laikais gyvenimo tempas labai greitas ir kartais jis taip įtraukia, kad nepastebime, kaip prabėga vieni metai, vėliau – dar kiti. Ar pati kasdienybėje randate laiko stabtelėti ir pasigrožėti akimirkomis?

Daugelis žmonių taip lekia, kad nespėja apsidairyti ir pamatyti metų laikų. Ne paslaptis, kad ir aš tokia – esu darboholikė. Įninku į darbus ir kartais pamirštu, kad turiu šeimą, vaikus. Aišku, normalu, kad kažko gyvenime nepastebime: juk darbų, rūpesčių, pareigų nemažėja, o dažnai mėgstame jomis net persikrauti. Juo labiau, jaudina ekonominė krizė ir kiti aspektai, galva apkraunama papildomomis mintimis. Neseniai turėjome tokią diskusiją. Sakau: „Nebesuprantu, ką daryti. Mano gimtadienis atėjo, baigiasi žiema ir tuoj bus pavasaris!“. Mane patikino, kad nebebus lėčiau – bus tik greičiau.

Natūraliai sustoti pačiam ne visada pavyksta, tad džiaugiuosi, kad yra žmonės, kurie sustabdo. Mano jautrioji pusė yra vyras, kuris mane pagauna už pečių ir klausia – ar tu matai, kaip šiandien gražiai sninga, ar pasidžiaugei saule? Tada sustoju, apsidairau ir pagalvoju, ar iš tikrųjų ne per greitai bėgu?

Yra ir draugės, kurios net iš veido pamato, kad man jau reikia užtraukti rankinį (juokiasi). Kai būna sunku, jos ir pačios ateina pasikalbėti, o tada per jas įvertinu save – ar ir aš nedarau kažkokių klaidų, ar neskubu, ar moku sustoti? Tarp žmonių, kurie mane supa, yra tokia bendrystė – mes galime kalbėtis, vienas kitą paguosti, atspindėti ir papurtyti, kai reikia. Mano tinklas geba man padėti, o aš gebu padėti jam.

Vis tik sustabdyti laiko tėkmę praktiškai neįmanoma. Ar susimąstote apie tai?

Tie pamąstymai, aišku, mane aplanko, bet šiuo metu mintys yra pozityvios. Šeimoje turime sukūrę labai glaudų, gerą, mylintį santykį, tad stengiamės vieni kitiems padėti ir būti atrama. Dabar visiems – tfu tfu tfu – viskas yra gerai. Kartais neramina mano mamos sveikata, bet suprantu, kad metai eina ir niekur nepabėgsi.

Atsakomybių jums tikrai netrūksta: šiuo metu stovite už nuosavo verslo vairo – vadovaujate privatiems darželiams „Išdykęs vėjas“. Darbas su vaikais – didelė jūsų meilė ir sena svajonė, tačiau kiekvienas karjeros posūkis, net jei ir labai lauktas, atneša iššūkių. Su kokiais sunkumais tenka susidurti jums?

Tai yra didžiulė atsakomybė, nes dirbi ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais. Supranti, koks svarbus ir kiek reiškia kiekvienas tavo žodis bei veiksmas. Kartais ateinu į kryžkelę, kai galvoju – ar tikrai turiu būti ten, kur esu? Vis tik tokios mintys, ko gero, aplanko atėjus nuovargiui ar nusivylimui, nes esu atsakiusi sau į klausimą – taip, vaikai yra tie žmonės, su kuriais aš noriu dirbti. Jie man yra svarbiausi ir nežinau, ar norėčiau gyvenime daryti ką nors kito.

Rodosi, kad žmonių, turinčių savo verslą, darbas niekada nesibaigia: juk jie – pagrindiniai ramsčiai, idėjų generatoriai ir kolektyvo vedliai. Kaip jūs vertinate nuosavo verslo svorį? Ar pavyksta darbą baigti užvėrus darželio duris?

Man, deja, nepavyksta, nes galbūt per jautriai į viską reaguoju. Kažkada, kol dar nebandžiau kurti savo verslo, man sakė – tu net neįsivaizduoji, kaip yra sunku, bet pamatysi. Iš tikrųjų yra sunku – kartais rankos nusvyra ir atrodo, kad nebeturiu į ką atsiremti. Aišku, būna, kad išeinu iš darbo ir šypsausi, džiaugiuosi visais žmonėmis, bet kartais vos spėjusi nueiti iki automobilio imu bliauti, nes yra tokia didelė perkrova, kad nebesuprantu, kaip tuos žmones suvaldyti, ar tikrai dėl jų turiu tiek daryti ir ar tai yra vertinama. Žinau, kad jeigu duodi, nereikia nieko tikėtis atgal, tačiau kartais to abipusio ryšio trūksta – esu komandinis žmogus ir visada noriu diskutuoti, girdėti kitus ir būti išgirsta.

Suprantu savo bėdą – stengiuosi galvoti už kitus žmones. Bičiulė psichologė sakė: „Tu gi pasaulio gelbėtoja. Ar moki kitaip? Turi nustoti gelbėti kitus žmones, nes jeigu jie to nepaprašė, vadinasi, tai ne tavo reikalas“.

Kartais per darbą pametu šeimą, nes laviruoju pavojinga riba – nebeatsirenku, kas yra svarbiau. Psichologai sako, kad idealus santykis yra tada, kai 8 valandas dirbi, 8 poilsiauji ir 8 skiri savo mylimiems žmonėms. Nors tai ne visada pavyksta, turiu išsikėlusi tikslą rasti balansą tarp darbo, šeimos ir savęs. Trečias aspektas kol kas yra nustumtas toli, tačiau kai pabyra sveikata, pajauti, kad kažką pražiopsojai. Norėčiau labiau pailsėti ir išmokti įsiklausyti į save, tad turiu šito išmokti.

Ar vyras, vaikai, kiti šeimos nariai prisipažįsta, kad jiems trūksta jūsų ir laiko kartu?

Pasako. Jie jau iš mano tam tikrų poelgių ir nepamatuotų žodžių pamato, kai man reikia pagalbos, tad nesibodi pasakyti: „Stop darboholikams“. Vyras žino, kur yra mano riba ir kada ateina laikas sustoti. Kartais jis tiesiog pasako: „Ateik, aš tave palaikysiu“, laiko mano apkabinęs ir kantriai laukia, kol aš atsigausiu. Visi stengiasi padėti, kiek gali. Labai džiaugiuosi, kad jie turi kantrybės būti šalia manęs, nes manau, kad nesu lengvas žmogus.

Kodėl jums taip atrodo?

Aš tiesiog esu komplikuota. Nesinori apie save vien blogai kalbėti, bet tikrai nesu paprasta – kartais sunku priimti mano replikas, nuomonę. Būna, kad užsidarau ir nekalbu, nes man reikia pabūti vienai. Esu labai didelė laisvamanė, tad manęs niekaip negalima uždaryti į „narvą“ su ribomis ir labai griežtomis taisyklėmis. Nors pati esu už taisykles ir ribas, tai mane pačią gali paversti mini žvėrimi, kuris bandys ištrūkti. Manau, kad sunku pakelti žmones, kurie šiek tiek atitolsta ir užsidaro.

Dėl šių priežasčių šeimoje esame sutarę, kad kiekvienas turime savo požiūrius, gyvenimus ir socialinius ratus, kurie nebūtinai turi būti susiję tarpusavyje. Manau, kad tai gyvybiškai svarbu kiekvienam žmogui, todėl vieni kitų nevaržome. Su vyru turėdami laisvės ir pasitikėjimo, vienas nuo kito galime įsikvėpti netgi būdami toliau.

Veiklos turite į valias, o poilsio ir laiko sau norėtųsi daugiau. Ar dažnai sau leidžiate pailsėti ir kaip geriausiai atitrūkstate nuo rūpesčių?

Geriausias pabėgimas – į mūsų vienkiemį Zarasų rajone. Ten turime sodybą, kuri viena stovi ant kalno, artimiausi kaimynai – už kelių šimtų metrų. Į gamtą mane sugrąžina vyras arba dukra – kai ji pasako, kad labai pasiilgo sodybos, būna ženklas, kad turime ten važiuoti, pabūti, atsipūsti.

Nesvarbu, koks metų laikas bebūtų, vaikštome laukais, keliaujame po miškus, bandome pralįsti pro baisiausius brūzgynus ir pastebėti tai, kas yra aplink mus. Pasileidžiu laukais ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Čia yra mano laisvė ir galimybė sustabdyti, atsirinkti mintis ir jose nepasiklysti.

Padeda ir kūno pamaloninimas. Turime pirtelę, kurią ten atvykę vis pasikūrename, maudausi šaltame vandenyje. Na, o darbe, kai išsikrovimo reikia čia ir dabar, sportuoju, nuvarginu kūną, kad galva pabūtų be minčių. Esu atradusi šitą būdą ir stengiuosi jį palaikyti, nes galiu išpykti ant bėgimo takelio, dviračio ir kilimėlio su svarmenimis.

Į dabartinę veiklą pasukote po ilgo etapo televizijos laidų vedėjos pozicijoje. Nors viešojoje erdvėje taip dažnai jūsų nebeišvysi, tikiu, kad žmonės gatvėje vis dar atpažįsta.

Nežinau (juokiasi). Aš kartais net nematau pažįstamų žmonių – tiek daug dalykų sukasi mano galvoje, kad praeinu pro juos ir pasijaučiu nepatogiai, nes atrodo, kad kažką ignoruoju. Būnu tokiuose apmąstymuose, kad lekiu, bėgu ir nepastebiu, ar tie žmonės mane atpažįsta.

O kaip vertindavote viešumą ir dėmesį? Ar pasiilgstate jo?

Niekada to neakcentavau – buvo momentas, kai džiaugiausi buvimu televizijoje, man ten patiko, tačiau žinojau, kad tai nėra ilgaamžis dalykas ir kad sąmoningai turiu pakreipti savo veiklą kažkur kitur. Taip ir padariau. Be jokio skausmo ir savigraužos atsisveikinau su televizija – tai įvyko labai natūraliai.

Kartais pagalvoju, kad to pasiilgstu, gal vėl būtų smagu, bet tokios mintys manęs nevargina. Būna, kad sėdėdama prie televizoriaus įvertinu naujus žmones ir laidas, jais pasidžiaugiu. Smagu pažiūrėti ir prisiminti. Aišku, esu atvira gyvenimui ir ateina pasiūlymų, tačiau negaliu visko spėti, ir taip jau kai kurių dalykų nespėju įterpti, nes tai fiziškai neįmanoma. Kitos moterys dar pasirūpina savimi, o aš tikriausiai esu likusi viena, kuri pagal savo amžių nėra nieko pasidariusi kūnui ir veidui.

Karjeros srityje buvo posūkių, tačiau vienas dalykas išliko stabilus – jūsų santuoka. Su vyru Gediminu rugsėjį paminėjote dvidešimtąsias santuokos metines. Sukaktis – tikrai solidi. Kaip įvertintume kartu prabėgusius metus ir didžiausias santuokos pamokos?

Kurti santykius labai sudėtinga – visada lengviau iš jų išeiti. Turime tiek daug besiskiriančių žmonių, nes daug kas stengiasi greitai pabėgti nuo problemų, nenori jų spręsti, kalbėti, o mes to nedarome. Galbūt dėl to, kad mano tėvų pora nėra ideali, man visada norėjosi turėti beveik idealią šeimą. Dabartiniame amžiuje suprantu, kad tai yra neįmanoma be didžiulio darbo, pastangų ir noro būti su tuo žmogumi. Suprantu, kad jo negaliu pakeisti pagal save, tad reikia jį priimti tokį, koks jis yra ir bandyti su tuo gyventi.

Su Gediminu esame kartu nuo mokyklos, tad mums dar sunkiau – visiškai pažįstame vienas kitą, žinome kiekvieno požiūrį, paslydimus, kuriuos bandėme ištaisyti ir sudėlioti į vietas. Esame turėję daugybę pokalbių su ašaromis ir vienu žingsniu link išėjimo į skirtingas puses, bet stengėmės to nepadaryti. Manau, kad kalbėjimas, vienas kito paisymas, numatyti tikslai ir galimybės taisyti padėtį yra labai svarbūs, bet to trūksta daugybei žmonių.

Nežinau, gal mes esame tokie, kuriuos jau mokykloje aplankė didžiulė meilė, tačiau ir ji nėra tolygi – tai kylą į kalną, tai leidžiasi į pakalnę. Tai susiję su daugybe faktorių, aplinka, mėnuliu, net metų laikais – va, saulė pašviečia ir sunkumai pasimiršta, o tu spinduliuoji meile.

Nors manau, kad nėra vieno santykių recepto – kiekvienas atvejis yra skirtingas ir jį reikia nagrinėti atskirai, reikia atidžiau rinktis. Kartais į santykius puolame stačia galva, o dažnai reikia truputėlio laiko pajausti ir pasitikrinti. Aš nesakau, kad visada reikia būti pragmatikais – yra kūno pojūčiai, kurie sako taip arba ne -, tačiau dažnai stengiamės paneigti protą, kuris irgi yra galingas. Be širdies ir proto negalime sprendimų priimti.

Didžiulis judviejų turtas – du vaikai. Jūsų vyresnėlis Mantas jau baigė mokyklą, ėmė studijuoti. Ar sūnus jau paliko tėvų namus?

Ne, nepaliko (juokiasi). Sakau: „Gerai, Mantai, pasikalbam. Kiek tu dar čia gyvensi namuose?“. Jis juokavo, kad iki 40-imt, tad pasakiau, kad man tai netinka ir liepiau permąstyti planą (kvatoja). Na, bet aš nestumiu to vaiko iš namų: man visai smagu, kad jis nebėga – vadinasi, jam čia yra gerai. Nesistengiame labai lepinti savo vaikų, tad Mantas žino, kad pinigai – dalykas, kurį reikia užsidirbti. Kartais jis man padeda darbuose, už kuriuos gauna atlygį.

Aišku, aš jį skatinu dirbti, bet jis yra susikoncentravęs į mokslus – manau, kad tai irgi yra labai svarbu. Esame kalbėję, kad jei nori būti geras specialistas, turi mokytis ir ne šiaip pabaigti studijas, o būti vertingas žiniomis. Jis pats išsirinko, kad nori studijuoti Vilnius Tech universitete ir, įvertinęs savo stipriąsias puses, pasirinko Statybos inžineriją. Kol kas mokosi sėkmingai, tad su vyru labai džiaugiamės, kad jam pavyksta save kontroliuoti. Mantas pakankamai savarankiškas, turi ilgametę draugę, jų santykis gražus. Nežinau, ar pavyzdys esam mes, ar jis tiesiog toks užaugo. Vis tik norisi ir sau šviesių momentų prisiimti, tikėti, kad tavo įtaka vaikui yra tinkama ir užauginai žmogų, kuris gražiai keliauja per gyvenimą (šypsosi).

Vaikystės džiaugsmo šaltinis jūsų namuose – devynerių dukra Saule Sofija. Koks yra jaunėlės charakteris ir jūsų ryšys?

Jos charakteris nelengvas. Saulė kitokia – žymiai drąsesnė, labai laisva ir atvira, labai komunikabili, sociali, geba bendrauti ir įtraukti žmones. Per karantiną ji sėdėdavo ant tvoros ir kalbindavo praeinančius, nes negalėjo išbūti uždaryta namie (juokiasi). Aišku, dešimtmetis padaro savo – pirmą vaiką auginome vienu amžiaus tarpsniu, antrą – kitu, kai jau buvome užaugę, subrendę žmonės, tad požiūris skyrėsi, išminties buvo daugiau.

Kadangi paauglystės etapas dažnai būna paankstintas, man atrodo, kad ji jau beldžiasi ir tikrai turime visokių iššūkių. Norėčiau neprarasti ryšio su dukra, tad labai skatinu ją kalbėti, nors suprantu, kad su vyru jai būna lengviau. Aš – griežtesnė: esu už tvarką ir taisykles, laikausi savo žodžio – jei pasakau, kad po tam tikrų įvykių bus pasekmės, jos tokios ir būna, tad mudvi susiremiame, žaižaruojame.

Sakiau jai kalbant su manimi pateikti argumentus, o jeigu jie bus įtikinami, galėsime susitarti. Ji tą ir daro! Pavyzdžiui, dabartinių įvykių kontekste man neramu paleisti vaiką savarankiškai judėti mieste, nes nors ji geba mąstyti ir būti atsargi, yra smalsi. Ji man atsako: „Jeigu tu manęs nepaleisi, kaip aš išmoksiu? Aš būsi atsargi tiek, kiek galiu, bet kai kurių įvykių aš negaliu kontroliuoti, nes man niekada jų nebuvo.“ Nors man neramu, suprantu, kad vaikus paleisti mes privalome – ne sau juos auginame ir tam ateina laikas.

Saulė Sofija labai nori būti savarankiška ir daug ką veikti, tad tam tikromis dienomis po mokyklos pati eina į Martyno Mažvydo biblioteką, paskui prisijungia į skautų sueigą. Ji net gėles augina pas save kambary. Dukra sako: „Tu man duok gėles, kurios vysta, aš tau jas išgydysiu. Tau kažkas nepavyko, o man visada pavyksta“. Aišku, labiausiai užstringame su mokslais. Man atrodo, kad tai – šalutinis jos gyvenimo dalykas, kuriam nėra laiko. Ji nori bendrauti su žmonėmis (juokiasi).

Jeigu sąžiningai – kartais mane šis vaikas gąsdina. Pamąstau, ar tikrai pajėgsiu kažkuriuo gyvenimo momentu jam atliepti.

Man ji – iššūkis, nes yra tik trečioje klasėje, o kalbame jau kaip su brandžia asmenybe. Jeigu sąžiningai – kartais mane šis vaikas gąsdina. Pamąstau, ar tikrai pajėgsiu kažkuriuo gyvenimo momentu jam atliepti. Toks jausmas susidaro, kad ji atsinešė tikrai daug.

Galiausiai – svajonės ir siekiai. Nors jūsų gyvenimas pilnavertis, galbūt turite ir kitų norų?

Manau, kad save realizuoju, bet man visada norisi naujų dalykų – manau, kol žmogus gyvas, jam visada to norėsis. Norėčiau prisikviesti sau naujų galimybių ir iššūkių. Net negalėčiau įvardyti, kurios krypties, bet man visada malonu, kai ateina kažkoks naujas pasiūlymas, mintis, kurią nori įgyvendinti. Tas turbūt mane skatina gyventi ir būti iškelta galva.

Fotogalerija: