„Jeigu tėveliai dar būtų gyvi, kas žino, ar apskritai būčiau parašiusi šitą knygą. Reikėjo apsispręsti, kiek galiu būti atvira“, – prisipažįsta rašytoja Dovilė ZELČIŪTĖ. Ne vien vaikystė Kauno dramos teatre, bet ir tėvų – kino bei teatro aktorių Danutės JURONYTĖS (1933–2015) ir Leonardo ZELČIAUS (1928–2015) – pasaulis tilpo jos autobiografiniame kūrinyje „Augau teatre“.
Aktorių šeimoje augote dviese – dvi Zelčių dukros.
Už seserį Kristiną aš jaunesnė ketveriais metais. Kristinos vaikystė prabėgo teatre: su kitais aktorių vaikais ji būdavo užkulisiuose ir vaidino scenoje vaikiškus vaidmenukus, važiuodavo į gastroles su tėvais. Paskui jau aš kokių tik manipuliacijų nesigriebdavau, kad mane irgi paimtų į teatrą ar į gastroles. Ir raudodavau, ir meluodavau... Net pabėgdavau iš pamokų ir, aišku, atsidurdavau teatre, tėvams nežinant sėdėdavau repeticijose – balkone pritūpusi, kad nepamatytų. Mokiausi neblogai, bet iš tiesų man rūpėjo tik teatro gyvenimas.
Visas birželis ir rugpjūtis teatro žmonėms buvo gastrolių po Lietuvą laikas. Dviem trims savaitėms išvažiuodavo su visa manta, sulankstomosiomis lovelėmis ir gan dažnai – su vaikais, jei neturėdavo kam jų palikti. Retai sutapdavo, kad abu tėvai būdavo toje pačioje trupėje: paprastai tėvelis likdavo repetuoti Kaune arba važiuodavo su kitu gastroliniu spektakliu. Jam ir kino filmavimai dažnai vykdavo būtent vasarą. Nors teatrui tėvai besąlygiškai teikė prioritetą, todėl filmavimai privalėjo būti derinami pagal teatro darbus.