Klysta manantieji, kad detektyvų karaliene tituluojama Agatha Christie išgarsino pavadinimą „RYTŲ EKSPRESAS“. Iš tikrųjų buvo atvirkščiai – ji žmogžudystei parinko beprotiškai populiarią liukso klasės prekę. Ilgamete istorija besipuikuojantis traukinys jau tada įkūnijo senosios Europos aristokratišką prabangą ir kelionių romantiką, o ilgainiui tapo legenda, kultūriniu fenomenu, gražiosios epochos simboliu, garsiausių nuotykių romanų, filmų, tikrų istorinių intrigų ir skandalų veiksmo vieta.
1883 metais Rytų ekspreso šeimininkas ir vyriausiasis inžinierius Georges’as Nagelmackersas suorganizavo specialią išvyką spaudos atstovams ir labai svarbiems keleiviams. Šalia savo kūrinio Paryžiaus stotyje ant kitų bėgių jis įsakė pastatyti apdriskusių Pullmano kompanijos – ankstesnės kartos liukso klasės keleivinių traukinių – vagonų sąstatą. Kad dar akivaizdžiau matytųsi kontrastas. Nagelmackersas buvo tikras, kad susižavėję žurnalistai būtinai praneš pasauliui apie jo reklaminį triuką ir naujiena pasieks patį George’ą Pullmaną, kuris prieš porą metų atsisakė bendradarbiauti su jaunu belgu, nes nematė sau naudos.
Tik vyrams
XIX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose keliavimo įpročiai toli gražu nepriminė glamūro. Tada nebuvo pirmos ir antros klasių vagonų, tad keleiviai, nepriklausomai nuo socialinės padėties, šonas į šoną kratėsi sėdėdami ant medinių suolų. Bet ir traukiniai dundėjo trumpais atstumais. Pirmasis keleiviams skirtas geležinkelis buvo tik 40 kilometrų ilgio. Lokomotyvai nuvažiuodavo 15 mylių (kiek daugiau nei 24 kilometrus) per valandą ir tai atrodė svaiginantis greitis žmonėms, įpratusiems keliauti jaučiais kinkytais vežimais. Karietų ir ristūnų savininkai geležinkeliu nevažinėjo – juo naudojosi tik prastuomenė, išimtinai vyrai.