„Ar kalbėsime apie krepšinį? Aš galiu apie jį šnekėti ištisas valandas, tad jei jūsų laikas ribotas, net nepradėkime“, – nusišypso ir į laikrodį pirštu pastuksena Vladas GARASTAS. Treneris, su kuriuo dalis žmonių sieja savo meilę Kauno „Žalgiriui“, legendiniams krepšininkams ir jų iškovotai bronzai Barselonos olimpinėse žaidynėse.
Į šypseną dažniausiai reaguojama šypsena, todėl atsakau labai paprastai: „Kalbėsime ne apie krepšinį – kalbėsime apie jus.“
„Pabandykime... Nors nėra ką čia apie mane kalbėti. Kas aš dabar toks?“ – susimąstęs į tolį pro langą pažvelgia treneris.
Ir neturiu ką daugiau pasakyti: „Jūs – legenda.“
Treneri, pamenate savo vaikystę?
Pamenu, man buvo šešeri, kai tėvas nupirko futbolo kamuolį. Su draugais pievoje žaisdavome. Vartų ribas pažymėdavome akmenimis. Taip ir leisdavome laiką. Apie krepšinį išgirdome tik 1939-aisiais, kai Lietuvos rinktinė laimėjo Europos čempionatą. Tuoj kieme atsirado lenta, prie jos kažkas prikalė lanką nuo silkių bačkos. Pabandėme mėtyti, bet mums nepasirodė labai įdomu. Futbolas buvo žymiai smagesnis, kur kas daugiau azarto sukeldavo. Krepšinio net taisyklių nežinojome. Tik buvome girdėję, kad lietuviai laimėjo.
O kaip jums sekėsi mokykloje?
Skaityti išmokau darželyje, kuriame auklėtojos buvo vienuolės. Jos mus mokė rašto, skaityti ir, žinoma, melstis. Šešerių pradėjau lankyti „Aušros“ pradinę mokyklą. Ją baigęs ėjau į mokyklą miesto centre. Keliauti iki jos tekdavo 10 kilometrų, tai aš bėgte bėgdavau. Ir po pamokų namo ristele grįždavau. Taip per dieną 20 kilometrų subėgiodavau. Ir niekada nesiskundžiau, nes toks buvo gyvenimas. Vėliau tėvai persikraustė į Daudžgirių kaimą – iki Biržų šeši kilometrai. Sakyčiau, gyvenimas kiek palengvėjo (juokiasi). Bet bėgdavau palei siauruką. Taip ir treniravausi gerą pusmetį, kol persikraustėme į pačius Biržus.
1946-aisiais vyko pirmoji Lietuvos moksleivių spartakiada. Biržuose rengė kroso varžybas. Pamenu, mokytojas, žinojęs, kad palakstau, pažvelgė į mane ir pasakė: „Ko stovi – eik, renkis ir bėk.“ Aš ir nubėgau savo įprastu tempu. Aplenkiau visus. Dar neturėdamas šešiolikos pagerinau Lietuvos 1000 metrų bėgimo rekordą. Kiek vėliau tapau Lietuvos 800 ir 1500 metrų bėgimo varžybų laimėtoju tarp aštuoniolikmečių. 110 metrų barjerinio bėgimo rungtyje buvau antras. Taip ir lakstydavau spartakiadose. O vėliau, 1950-aisiais, baigėsi mano jaunystė – suėjo aštuoniolika. Pradėjau atstovauti Šiaulių srities, į kurią patekdavo Panevėžys ir Biržai, lengvaatlečių komandai. Pamenu, dalyvavau 1500 metrų bėgimo varžybose ir bėgau estafetę 4x400 metrų. Tapome Lietuvos čempionais.
Mokytojas pažvelgė į mane ir pasakė: „Ko stovi – eik, renkis ir bėk.“ Aš ir nubėgau savo įprastu tempu. Aplenkiau visus.
Tuomet jau žinojote, kad būsite sporto žmogus?
Buvau nutaręs stoti į Kūno kultūros institutą (KKI, dabar – Lietuvos sporto universitetas – red. past.). Pasaulis kiek susvyravo per brandos egzaminus – mirė mano motina. Įsivaizduokite, rytoj turiu eiti laikyti algebros egzamino, o motinos karstas stovi šalia kambaryje. Iki šiol neturiu atsakymo, kaip su tuo susitvarkiau. Neįsivaizduoju. Egzaminus išlaikiau, tačiau reikėjo dar stojamuosius į KKI įveikti. Tėvas įdavė pusę kilogramo lašinių ir pusę kepalo duonos. Ir taip gyvenau visą mėnesį, kol laikiau egzaminus. Badavau. Bet buvau užsigrūdinęs, karo metais teko slapstytis mėnesį blindaže, kai ties mūsų namais frontas ėjo. Biržai degė. Kaimai kentėjo. Gulėjome pasislėpę žeminėje po rąstais ir velėna. Maistas? Pieno stiklinė per dieną. Ar aišku, kaip gyvenimas mane grūdino?
Iš kur buvo jėgų sportuoti?
Geležinis buvau (šypsosi). Vokiečių okupacijos metais mes daug sportavome: bėgome, plaukėme. Tikrai atrodėme užsigrūdinę. Net buvome sutarę, kad maudysimės ežere, nesvarbu, koks oras. Iki lapkričio vidurio maudydavomės, kol ledas užsitraukdavo. Buvome trys draugai... Deja, vėliau mūsų ryšiai nutrūko. Bet visi buvome geležiniai, tokių vyrukų šiais laikais nerasite. O aš dar, be sporto, mėgau knygas skaityti.
Kuri paliko didžiausią įspūdį?
Alexandre’o Dumas „Trys muškietininkai“, Karlo May „Vinetu“... Dalydavomės knygomis, kurias tik pavykdavo gauti.
Tai kuriuo muškietininku norėjote būti?
Beje, mes fechtavomės! Visą laiką. Jau mokydamasis institute tapau Kauno miesto fechtavimosi varžybų finalininku. Nors neturėjau daug žinių ir patirties, man gerai sekėsi, tik čempionui pralaimėjau, nes jis vis į pėdą durdavo su špaga. Paklausi, kaip mokiausi fechtuotis? Prisiskaitę apie muškietininkus, kieme nusipjaudavome lazdyno šakų ir jos tapdavo mūsų špagomis. Turėjome vietą, kur susirinkdavome ir gimnazijos laikais judėdavome su tokiomis špagomis. Laimėjęs institute, patekau į miesto varžybas.
Palaukite, kažką praleidome – o kaip baigėsi su futbolu?
Penkiolikos sulaukiau kvietimo į miesto futbolo rinktinę. Buvau vienintelis pacanas komandoje. Žaidžiau gynėju, vėliau tapau saugu. Man skirdavo dengti geriausius varžovų žaidėjus. Viskas pasibaigė, kai atsisveikinau su gimnazija. Studijuojant vėl į rankas pateko krepšinio kamuolys – gerai pasirodžiau tarpkursinėse varžybose, tad pakvietė į instituto pirmąją komandą, joje buvo ir „Žalgirio“ žaidėjų. Mus treniravo puikus treneris Vincas Sercevičius, nuostabus vidurio puolėjas. Pirmame kurse šeštadieniais vykdavo šokių vakarai. Pamenu, tarpdury pasirodė Zenonas Sabulis.
„Garastas, ateikite čia“, – pasikvietė mane ir nusivedė į Žaidimų katedrą, ištraukė suvarstomą kamuolį. „Tau čia ne vieta“, – pasakė ir liepė treniruotis individualiai, varytis kamuolį, atlikti perdavimus. Jis man paaiškino, jog perdavimas turi būti toks stiprus, kad galėtų varžovui ausį nuplėšti. Ką gi, turėjau kamuolį, gyvenau netoli Sporto halės, todėl eidavau treniruotis. Buvo paprasta: ateini ir treniruojiesi, niekas nedrausdavo. Žmonės ten nesilankydavo, visada tuščia – tokie laikai. Iki šiol puikiai pažįstu halę, ji tarsi antri namai. Pamenu, kaip joje vykdavo uždarųjų patalpų bėgimo varžybos (juokiasi). Bėgdavau 50 metrų... Halės ilgis – 63 metrai. Todėl distancijos gale būdavo atidarytos durys: finišuoji ir išbėgi tiesiai laukan. Ai, institutui dar atstovavau žaisdamas ledo ritulį.
Mes jaunystėje nuolat judėjome. O dabar pasižiūriu pro langą ir kieme nematau nė vieno vaiko. Nesuvokiu, ką jie veikia.
Jūs mane maustote?
Nefantazuoju! Žaidžiau ledo ritulį, nors net nepamenu, iš ko vaikystėje šaibą pasidarydavome, dalyvavau greitojo čiuožimo lenktynėse, slidinėjau, dar kombinuotose varžybose dalyvaudavau: 100 metrų bėgimas, šuolis į aukštį, granatos metimas, 3 kilometrų bėgimas ir 150 metrų kliūčių ruožo įveikimas. Tapau čempionu. Mes jaunystėje nuolat judėjome. O dabar pasižiūriu pro langą ir kieme nematau nė vieno vaiko. Nieko nesuprantu. Nesuvokiu, ką jie veikia. Kiek bandau pagalvoti apie savo gyvenimą, visada buvau judesy.
Ar norėtumėte ką nors savo vaikystėje, paauglystėje pakeisti?
Gal būtų smagu, jei turėčiau daugiau ko užvalgyti. Dar norėčiau turėti batus... Juk visur ir viską mes basomis darėme. Ką dar norėčiau pakeisti? Nieko. Mes nebuvome išpaikinti. Vargo daug atlaikiau. Bet mokėjau nedejuoti, nes visas sporto šakas pavyko išbandyti.
Ar tiesa, kad institute krepšinio kelią nulėmė burtai?
Antrame kurse reikėjo pasirinkti. Pats tuos burtus inicijavau. Mane dar kalbino eiti į plaukimą, treneriai žadėjo aukso kalnus, čempiono titulus. Lengvosios atletikos treneriai irgi viliojo, bet ta sporto šaka jau nedomino. Ir buvo krepšinis. Apsispręsti sunku. Užrašiau ant lapelių, sulanksčiau ir liepiau kursiokui traukti. Ištraukė krepšinį. Tiesą sakant, nežinau, kaip būtų susiklostę, jei būtų buvusi lengvoji atletika. Gal būčiau prašęs traukti antrą kartą (juokiasi). Tie burtai tapo tarsi egzaminu, padėjusiu man pačiam apsispręsti ir suvokti, ko noriu. Pamenu tuos laikus. Gyvenau iš stipendijos, kartą per dieną valgydavau. Dėl duonos parduotuvėse driekdavosi 200 metrų ilgio eilės. Jos trūko. Būdavo, nusiperku kepaliuką, parsinešu į bendrabutį, padedu į spintelę, vakare pareinu, o duonos nėra. Badavo žmonės. Bet visi svajojo daryti tai, kas miela. Nors ne kiekvienas galėjo sau tai leisti. O su burtais pasisekė: likimas nulėmė krepšinį, kuris man patiko. Mačiau jame save.
Baigęs institutą grįžote į Biržus?
Reikėjo padėti šeimai: tėvas sunkiai gyveno, turėjau brolį, sesę, bobutę. Ar žinai, kuo dirbau? Plaukimo treneriu. Maniau, pražilsiu, nes bijojau, kad vaikai nuskęs. Prasidėjus mokslo metams, ėmiau vesti krepšinio treniruotes. Su jauniais tapome Lietuvos čempionais. Kitų miestų treneriai man sakė, kad gerai dirbu. Atkirtau, kad ne aš gerai dirbu, o jie nė velnio neveikia.
1979-aisiais „Žalgiris“ liko be trenerio!
Ir niekas nenorėjo eiti, nes „Žalgiris“ Sovietų Sąjungos čempionate užėmė 11-ą vietą, o „Statyba“ buvo trečia. Kaunas – žlugęs. Man darbą pasiūlė šeštam. Žmona, du maži vaikai – keturiems reikia išvažiuoti iš Biržų. Žmonos tėvai gyveno Kaune – pusę metų viename kambaryje spaudėmės penkiese. Po kelių mėnesių laukė turas Tbilisyje. Turėjome skristi, ir kaip tik per naujienas parodė, kad kažkur lėktuvas nukrito. Išsigandau: o jeigu ir man? Negaliu taip šeimos palikti. Paprašiau skirti butą Kaune. Gavome... Namas dar tik buvo pradėtas statyti. Išskridau ramiau. Gerai pasirodėme turnyre, o Sovietų Sąjungos čempionate „Žalgiris“ užėmė antrą vietą po 28 metų pertraukos. Mano planai, taktika, žaidimo sistema pasiteisino.
Ką manote apie dabartinį krepšinį?
Manau, suubagėjimas taktiniu atžvilgiu. Visos komandos žaidžia vienodai: daug kamuolio varymo, daug žaidimo vienas prieš vieną – eina, lipa, griūva. Anksčiau niekas negriūdavo. Na, nėra ten ko griūti krepšinyje. Gynybos pagrindai nėra išlaikomi. Kamuolio perdavimai prasti, atitvėrimai kovoje dėl atšokusio kamuolio neveiksmingi... O svarbiausia – nematau degančių žaidėjų akių. Galėtume kalbėti ir kalbėti...
Treneri, liko vos keli neatsakyti klausimai!
Koks pirmasis?
Talentingiausias visų laikų Lietuvos krepšininkas?
Aišku, Arvydas Sabonis. Kamuolio perdavimas, metimas, aikštės matymas, gynyba, mąstymas, tikro kovotojo charakteris – daug gerų komponentų. Galėdavo žaisti, kol laimės, – visą dieną. Jis turėjo krepšininko duomenis, į „Žalgirį“ atėjo būdamas tik 209 centimetrų ūgio vos 16,5 metų.
Ir darydavo neretai po aštuonias klaidas per rungtynes!
Bet juo reikėjo tikėti. Negalima dėl klaidų žmogaus mesti į šiukšlių duobę. Reikia stengtis, kad jis tų klaidų nedarytų. Nereikia sodinti žaidėjo ant suolo po kiekvienos klaidos. Taip jis nieko neišmoks. Už klaidą spiriame į užpakalį ir neduodame žaisti? Nesąmonė. Leisk jam pasitaisyti. Sodinsi ant suolo, jis ir toliau darys tas pačias klaidas. Geriau padėk jam. Visada tikėjau Arvydu. Ir tai pasiteisino... Matėme, kuo jis tapo! Koks tasai kitas klausimas?
Jūs į jį neatsakėte prieš tai: kuriuo iš muškietininkų visada svajojote būti?
Žinoma, d’Artanjanu! Visada visi nori būti tuo pagrindiniu!
